Nori parašyti švyturių enciklopediją
Studijavęs architektūrą, dailę, istoriją, o paskui paniręs į verslą A.Jurkštas daug metų ne tik tyrinėja pasaulio švyturius, bet ir piešia juos remdamasis istoriniais šaltiniais – ikonografine medžiaga, senomis fotografijomis. Didžiausia jo svajonė – nupiešti ir aprašyti visus Baltijos regione XVI–XXI amžiais šviesos žybsnius, radijo, garso signalus periodiškai skleidusius švyturius.
Tai nėra lengva užduotis, nes Baltijos skalaujamų šalių pakrantės nusėtos švyturiais. Vieni jau neveikiantys, o kiti tebeskleidžia šviesą. Naujausi palydovų navigacijos prietaisai, revoliucinė GPS sistema žudo švyturius, tačiau A.Jurkštas nusiteikęs įgyvendinti savo svajonę. Pasak jo, pusė medžiagos sumanytai švyturių enciklopedijai jau surinkta.
„Kiekvienas senas švyturys – ne tik kelrodis į uostus plaukiantiems laivams, bet ir unikalus istorijos, technikos ir jūrų kultūros paveldo paminklas. Pradėjau tyrinėti ir piešti švyturius po to, kai suvokiau, kad greitai jų gali nebelikti. Fiksuoju tai, kas dar neišnyko“, – kalbėjo apie 1500 įvairių formų ir konstrukcijų švyturių popieriaus lakštuose jau pavaizdavęs A.Jurkštas.
Sukaupęs gausybę medžiagos apie Baltijos jūros šviesulius palangiškis išleido atvirukų su savo piešiniais rinkinį „Lietuvos švyturiai“. Paskui jam šovė į galvą mintis parašyti istorinę studiją apie seniausią dar 1796 metais pastatytą, ne kartą sugriautą ir vėl pakilusį iš pelenų Klaipėdos švyturį. Jo išvaizda keitėsi net keturis kartus.
Pirmasis kelrodis – kabantis žibintas
„Iš tikrųjų pirmasis laivams kelią į Klaipėdos uostą rodantis švytintis prietaisas įžiebtas dar anksčiau – apie tai byloja 1684 metais išleisto Kristupo Hartknocho veikalo „Senoji ir naujoji Prūsijos istorija“ graviūra. Joje pavaizduotas pats seniausias Mėmelio švyturys – ant kuolo su kartimi pakabintas metalinis žibintas, anais laikais miestelėnų vadintas „akmens anglies sūpuoklėmis“, – pristatydamas savo knygą kalbėjo A.Jurkštas.
Kaip ir visi to meto švyturiai, malkomis ir anglims kūrenamas pirmasis švyturys buvo pastatytas ant kopos, nutolusios nuo Danės upės žiočių. Jis švietė čia tol, kol buvo išrastos stiklinės lempos, apsaugančios žibinto viduje degančią ugnį nuo vėjo. Po šimtmečio tokios lempos užkeltos į švyturių bokštus – jų šviesą sustiprindavo reflektorių atspindžiai ir stikliniai lęšiai.
Tiksli pirmojo Mėmelio švyturio vieta istorikams nežinoma, bet A.Jurkštas tvirtina, jog klaipėdiečiai gali didžiuotis tuo, jog jis užfiksuotas senuose piešiniuose ir patenka į dvidešimties seniausių Baltijos švyturių sąrašą.
Anais laikais tokio švyturio šviesų Klaipėdos uosto link plaukiantys laivai iš jūros neįžiūrėdavo. Mėmelio magistratui suskatus taisyti tokią padėtį, 1778 metais pagal vyriausiojo uosto statybų inspektoriaus Johano Lilienthalio projektą Melnragėje ant kopos buvo pakloti pamatai naujam švyturiui.
Lėšų statybai pristigo, todėl vietoj planuoto 25 metrų aukščio cilindrinio bokšto sumūrytas 8 metrais žemesnis statinys su pusapskritimio formos priestatu. Tobulesnį šviesos aparatą sudarė devyni gaubti dviem eilėmis sukabinti žalvariniai kūgio formos reflektoriai, atspindėję lajinių žibintų šviesą.
Statinio praeitis atsispindi piešiniuose
„Klaipėdos švyturio išvaizda ne kartą kito – 1812 metais prie jo supiltas ravelinas, įrengtos aikštelės pabūklams, kad vėjas nepustytų kopos smėlio, teritorija buvo apželdinta. Iki 25 metrų paaukštinto švyturio bokšto viršūnėje įtaisytas naujas žibintas, kurio šviesą jūrininkai matydavo už 18 jūrmylių (apie 30 kilometrų) nuo kranto“, – pasakojo viską piešiniuose pavaizdavęs A.Jurkštas.
Mėmelio švyturį lankydavo Prūsijos karalienė Luizė, kai miestas buvo tapęs laikinąją šios valstybės sostine ir karališkosios šeimos prieglauda. Vario skarda apkaltą bokštą nudažius raudonais ir baltais kvadratais, švyturys pramintas Raudonuoju – iš tolo atrodė linksmai, traukdavo pajūriu vaikštinėjančius miestelėnus. Vėliau jo link nutiesta tramvajaus bėgių linija, važinėjo ir maršrutiniai autobusai.
Net A.Jurkštas nežino, kas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje subombardavo šimtametį švyturį – iš Klaipėdos sprunkantys naciai ar miestą šturmavę raudonarmiečiai, artilerijos ugnimi valę užminuotas uosto krantines ir įplaukos kanalą: „Patikimų duomenų nėra – ir vieni, ir kiti galėjo tai padaryti.“
Mero solo trimitu – bokšto viršūnėje
Naujieji okupantai nuolaužų vietoje surentė medinį 25,4 metrų aukščio bokštą. Švyturys atstatytas tik 1952 metais. Sovietmečiu šis 42,2 metro aukščio statinys, įtrauktas į strateginės reikšmės objektų sąrašą, buvo neprieinamas žmonėms. Ir dabar nedaug uostamiesčio gyventojų galėtų pasigirti užkopę į švyturio bokštą pasigrožėti vaizdinga uosto įplaukos ir miesto panorama.
Pastaruoju metu senasis švyturys palengva nusimeta slaptumo skraistę – atsiveria lankytojams. Pernai vasarą, pirmą kartą Klaipėdoje minint Pasaulinę švyturių dieną, uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas iš bokšto apžvalgos aikštelės apačioje susirinkusius miestiečius pasveikino trimito garsais.
„Parašiau knygą apie šio statinio praeitį su viltimi, kad žmones ji skatins domėtis istoriniu paveldu, mylėti, gerbti ir saugoti nuo sunykimo senuosius švyturius“, – kalbėjo A.Jurkštas, save vadinantis farologu – švyturių tyrinėtoju.
Per knygos pristatymą Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, išklausę įdomaus autoriaus pasakojimo apie Baltijos švyturius, lankytojai smalsiai apžiūrinėjo stendus su palangiškio piešiniais, prašė autografų.
Muziejaus direktorius, istorijos mokslų daktaras Jonas Genys irgi stebėjosi A.Jurkšto darbais: „Švyturius aktyviai tyrinėja skandinavai, o dabar ir pas mus jau yra žmogus, kurio kompetencija farologijos srityje – neabejotina.“
