Nenuostabu, kad Darbo partijos kontroliuojamai ministerijai tokios sąvokos, kaip gyvūnų teisės, etika, moralė ar socialinis progresas yra sunkiai suvokiamos. Tiems žmonėms atrodo normalus ir savaime suprantamas dalykas be jokios rimtos priežasties nudirti kailį gyvūnui .
Lazda turi du galus ir šiuo atveju taikosi gerai užvožti Lietuvai per galvą antruoju. Pasaulinės gyvūnų teisių gynimo organizacijos, už tokių verslų „skatinimus“ netrukus užmerks Lietuvą į tokį viešųjų ryšių srutų viralą, kad pasaulio akyse dar vienu aspektu atsidursime prie geriausiu atveju rusiško (blogiausiu – kiniško) mentaliteto šalių, su visomis to pasekmėmis.
Idėja lygiuotis į Rusiją ir nedemokratiškiausią ES šalį – Vengriją, sveiko proto žmogui turėtų būti atgrasi savaime. Nenašesnių ekonomikų pavyzdžių Europoje nėra tiek daug. Negalime ignoruoti praktikos šalių, į kurias lygiuotis būtų prasminga. Jungtinė Karalystė yra uždraudusi šią gyvulininkystės rūšį.
Austrija greičiausiai visiškai uždraus per artimiausią dešimtmetį. Net viena didžiausių pasaulio kailių eksportuotojų, Nyderlandų Karalystė, uždraudė lapių ir šinšilų auginimą kailiui, buvo per plauką nuo visiško tokios veiklos uždraudimo ir šiuo metu tikslina technines detales, kad tai pasiektų.
Vakarų Europoje didelę kailių industriją turi tik tokios šalys, kaip Danija, Suomija ar Airija, kuriose dėl gamtinių sąlygų kai kuriuose regionuose sudėtinga užsiimti kitomis žemės ūkio šakomis. Net ir jose esama nemažai plataus masto iniciatyvų palaipsniui atsisakyti kailinių žvėrelių fermų.
Tokiomis aplinkybėmis audinių, lapių ir šinšilų auginimo skatinimas atrodo mažų mažiausiai keistai, ypač šalyje, kurioje gyvūnų teisių padėtis ir taip apverktina. Dar blogiau, kad tuo užsiimti skatinami smulkieji ūkininkai, kurie vargu ar yra pajėgūs laikytis civilizuotame pasaulyje galiojančių gyvūnų gerovės standartų. Negana to, jų veiklą kontroliuoti sudėtinga ir brangu.
Labai abejotinas ir kailių pramonės perspektyvumas. Lengva mėtytis dabar egzistuojančios paklausos matavimais ir dabar sukurtų darbo vietų skaičiais, bet pažvelgti bent penkerius ar dešimt metų į ateitį, panašu, jau ne ministerijos jėgoms. Pasaulyje, kur žiaurumas gyvūnų atžvilgiu vis labiau smerkiamas, kailis seniai nebėra šilčiausia prieinama medžiaga, klimatas šyla, o madas diktuojančiuose vakaruose kailinius nešioja tik aukštos klasės prostitutės iš rytų Europos, tokios industrijos ilgalaikės perspektyvos atrodo labai miglotos.
Negana to, dėl politinių priežasčių, trūkinėja prekybiniai saitai su viena didžiausių kailinių drabužių rinkų – Rusija.
Žinant kokia inertiška ūkio šaka yra gyvulininkystė ir apskritai žemės ūkis, valstybė turi būti labai atsargi, skatindama ūkininkus imtis verslų, kurių produktų paklausa potencialiai trauksis. Nesinorėtų turėti folkloro dalimi tapusios cukrinių runkelių situacijos ekvivalento su milijonais nereikalingų šinšilų.
Kyla klausimas: ar žemės ūkio ministerija yra valdoma žiaurių, socialiai neatsakingų, politinės situacijos nesuvokiančių ir toliau kitų metų planuoti nesugebančių imbecilų?
Įmanoma, bet menkai tikėtina. Daug labiau tikėtina, kad už tokios praktikos kyšo tiek Rusijos, tiek vakarų rinkas prarandančio verslo interesai, kuriam butų labai patogu gaivinti savo silpstančią industriją mokesčių mokėtojų apmokamomis subsidijomis atpiginant žaliavas.
