Beveik kas savaitę girdime apie karinius mokymus. Moderni NATO
valstybių ginkluotė įspūdingai rieda Lietuvos keliais, sukelia šventišką
šurmulį pakelės miestuose ir miesteliuose, o politikai, kariškiai ir
karo reikalų ekspertai aiškina visuomenei, kaip pasirengta patiems
didžiausiems netikėtumams.
Drąsindami dar užsilikusius skeptikus, liaudiškai tariant, „neviernus
Tamošius“, Lietuvos vadovai ir ministrai patys dalyvauja fotosesijose
karinės ginkluotės fone ir neleidžia nė sekundei suabejoti greitojo
reagavimo ir įvairiausio tipo gelbėjimo operacijų gebėjimais.
Antrasis paveikslas ne toks įkvepiantis. Nedidelis lėktuvėlis iš
Švedijos į Lietuvą su dviem patyrusiais pilotais staiga pradingsta ne
taip jau toli kranto. Skrista ne per Atlantą, Didįjį vandenyną ar
Bermudų trikampį.
Prasideda gelbėjimo operacija, ir iškart pasakysiu apie įspūdį, kuris
susidarė sekmadienį: gelbėjimo operaciją vykdo žiniasklaida su
pradingusių lakūnų artimaisiais, o tie, kurie įpareigoti gelbėti, tik
atsikerta į įkyrius žurnalistų klausimus. Pagaliau juk sekmadienis,
poilsio diena, kiek čia galima ieškoti.
Skelbiama, kad paieška baigiama. Ir tik visą Lietuvą nustebinęs vieno
lakūno dukters pro sutramdytas ašaras įtikinamas kalbėjimas ir natūralus
užsispyrimas tęsti pradingusiųjų paieškas, o labiausiai tikėjimas,
kad jie gyvi, priverčia funkcionierius vėl sukrusti. Žinoma, jau praėjus
dar vilties teikiančiam laikui.
Pasirodė, net gelbėti tinkamų priemonių tuo metu šalia nebuvo, jos
dalyvavo Lietuvos galios demonstravimo šventėje.
Įvykius ir pranešimus stebintieji nesunkiai nuspėjo, apie ką netrukus
choru bus pradėta kalbėti. Apie už gelbėjimą atsakingų institucijų
koordinaciją, sąveiką, ryšius su visuomene ir nukentėjusiųjų
artimaisiais.
Esu už Lietuvos ne tik karinės, bet ir visokios kitokios profesionalios
galios stiprinimą, efektyvų veikimą ir, savaime suprantama, savo
gebėjimų demonstravimą visuomenei.
Bet kol kas kontrastas tarp
reklamuojamų dalykų ir valstybės gebėjimų konkrečioje situacijoje yra
ne tik didelis, bet ir šokiruojantis.
Dar labiau šokiruoja valdžios atstovų ir tekstų panašumas, kai iki
baltumo karštoje atmosferoje buvo pliekiamas Bendrasis pagalbos centras,
merginai, sudegintai mašinos bagažinėje, neprisišaukus pagalbos.
Kaip yla iš maišo lindo koordinacijos, sąveikos tarp institucijų,
derinimo ir bendro veikimo problemos, čia pat buvo žadama imtis reformų,
permainų, visokių kitokių visuomenei reikalingų dalykų palydint
užkeikimu: tai neturi pasikartoti.
Tačiau, kaip matome, tai kartojasi, nors jau kitoje vietoje. O kiek dar
tokių vietų yra? O kas būtų, jei iš tamsiųjų virš mūsų krašto grėsmių
debesų pradėtų lyti? Ar nebūtų taip, kaip daug mačiusioje tautoje
sakoma: kiekvieno skęstančiojo gelbėjimas yra jo paties reikalas.
Nenoriu būti juodas pranašas, bet kitas Lietuvos išbandymas,
kužda man nuojauta, artėja iš kokio nors tikro teroristinio akto, po
kurio mūsų valstybė bus visiškai sutrikusi.
Kalbėdama Jungtinių Tautų Organizacijoje prezidentė labai raiškiai
įvardijo terorizmą kaip grėsmę, bet kas dėl to daroma Lietuvoje,
visuomenei nėra aišku.
Įtariu, kad politiniai pareiškimai yra sau, o
realūs veiksmai – sau. Kitaip sakant, kol nesugriaudėjo, kam iš anksto
žegnotis.
Lietuva neturi atsakingos institucijos kovoje su tarptautiniu terorizmu
arba apie tai viešai visuomenei nepranešama. Gana ilgai net terorizmo
grėsmė neigta. Nesvarbu, kad būtent per mūsų valstybę pervažiuoja
teroristinių organizacijų nariai. Egzistuoja ir „miegantys agentai“.
Visa Europa sunerimusi dėl teroristų iš tariamos, bet kruvinos „Islamo
valstybės“ kovotojų tranzito po visą pasaulį. Kodėl žodžiais aktyviai
su terorizmu kovojanti Lietuva turi būti išimtis? Ir kas bus, jei,
neduok Dieve, kas nors atsitiks?
Nereikia net iš trijų kartų spėti. Vėl išlįs tas prakeiktas žodis –
koordinacija. Apie politikų užkeikimus kovoti su jau tradicija tapusiu
institucijų nenoru ar nesugebėjimu derinti tarpusavyje veiksmų neverta
net kalbėti. Ir iš viso ar ta liga įveikiama?
Lietuvoje jau ne vienus metus yra tarsi dvi valstybės. Viena, kurią
pavadinčiau reklamine, tai viešųjų ryšių, deklaracijų ir pareiškimų,
kuriais mažai tikima, politikų ir samdytų ekspertų, išmoninga
kalba sugebančių pateisinti net patį kvailiausią sprendimą, valstybė.
Reklaminės valstybės nuostata paprasta: Lietuvoje viskas gerai, bet
kartais pasitaiko problemų. Tebūnie ir koordinacijos stoka, nerangumas
ar paprasčiausia tinginystė, bet tai, palyginti su didžiaisiais
laimėjimais, esą smulkmena.
Antrąją įvardyčiau kaip tarnautojų ir apsidraudėliškų institucijų
valstybę. Valdininkai pritaria politikų siūlymams, pareiškimams,
reformoms, bet prieš ką nors darydami iškėlę pirštą pasitikrina, iš kur
vėjas pučia. Svarbiausias jų tikslas – turėti kuo mažesnį atsakomybės
lauką, kad išskirtinio įvykio atveju liktum niekuo dėtas.
Jeigu nelaimės atveju dėl gelbėjimo ar kitokių veiksmų atsakomybės
neprisiima aukščiausia valdžia, sunku tikėtis, kad tą naštą ant savo
pečių užsikraus kokia nors apsidraudimo tvora apsitvėrusi tarnyba. Tai
ir parodė tragiškoji An-2 odisėja.
