Jam antrina Jurgis Kairys, patyręs lėktuvo avariją skrisdamas virš Egėjo jūros ir pagalbos sulaukęs po 2 valandų 30 minučių. „Pirmosios valandos yra lemiamos. Kiekviena laukimo minutė jūroje labai sunki“, – sako patyręs lakūnas. Kodėl dingusio orlaivio ir dviejų pilotų paieškos vyko taip chaotiškai ir neracionaliai? Šia tema laidos „Dėmesio centre“ studijoje Edmundas Jakilaitis kalbėjosi su akrobatinio skraidymo meistru J.Kairiu bei pilotu M.Zakaru ir nežinioje iki šiol gyvenančių pilotų artimaisiais – Alvydo Selmistraičio žmona Virginija Selmistraitiene ir Adolfo Mačiulio dukra Brigita Mačiulyte.
– Pone M.Zakarai, ryšys su orlaiviu nutrūko šeštadienio popietę, pagalbos signalo pasiųsto radijo ryšiu, kaip teigiama, niekas neišgirdo. Kaip viskas vyko pirmosiomis valandomis?
– Chaotiškai. Šeštadienį 16 valandą ryšys nutrūko, o 18 valandą atėjo pirmieji pavojaus signalai, kad reikia ką nors daryti. Prasidėjo sprendimai dėl laivo „Šakiai“ išsiuntimo, dėl sraigtasparnių ir panašiai. Beje, „Šakiai“ yra lėčiausias Karinių jūrų pajėgų laivas, jis plaukia vos 10,3 mazgo greičiu. Šis laivas iš uosto išplaukė tik 22 valandą, o grįžo sekmadienio vakarą – apie 18 valandą. Nuplaukė ir grįžo atgal. Ir neaišku, ar pataikė į tą vietą, kurią buvo nurodžiusios švedų tarnybos. Švedijos gelbėjimo centras koordinates pranešė sekmadienį po pietų, kai aš paskambinau. Pamatę, kaip chaotiškai vyksta paieška, patys ėmėmės iniciatyvos.
– Jūs skambinote į tarnybą Švedijoje, kuri yra panaši į mūsų Jūrų koordinacinį gelbėjimo centrą?
– Taip. Ir per 30 sekundžių kompetentingi asmenys sudiktavo man visas svarbiausias koordinates, informaciją, kokios paieškos vykdomos ir kur Švedijos karinės pajėgos paskutinį kartą matė lėktuvo atsakiklį su nurodytu aukščiu. 700 metrų spinduliu nuo nurodytos koordinatės orlaivis ir buvo rastas antradienį. Švedai labai tiksliai nurodė vietą. Ir atvykus į šią vietą per trumpą laiką su puikią įrangą turinčiais pasieniečių sraigtasparniais įvykių scenarijus galėjo būti kitoks.
– Bet pasieniečių sraigtasparniai nepakilo?
– Taip. Tai įvyko tik tada, kai žiniasklaida pakėlė triukšmą, kai tarp institucijų ir ministerijų buvo galų gale išsiaiškinta, kas galima ir ko negalima. Pasieniečių sraigtasparniai išskrido tik kada, kai jų, galima sakyti, nebereikėjo.
– Pone Jurgi Kairy, tokiose situacijose pirmosios valandos yra lemiamos?
– Tai pačios svarbiausios valandos, minutės. Lietuvos tarnybos tai turėtų žinoti. Švedijos institucijos viską suprato ir žinojo, o Lietuvos – ne. Be to, Oro navigacijos tarnyba dabar aiškina, kad orlaivis buvo nevaldomoje erdvėje, tačiau tai nėra pasiteisinimas.
Mindaugas Zakaras: Oro navigacijos vadovai labai griežtai pasakė, kad ten, kur jie teikia paslaugas, ten jos ir vyksta – tik virš 3 kilometrų aukščio yra dengiamos teritorijos. Bet nevaldomoje oro erdvėje irgi teikiamos paslaugos, pirmiausia – pagalbos. Jeigu įvyko nelaimė, iš karto skambini šiai tarnybai, pasakai, kas įvyko, ir tada Oro navigacija turi pradėti koordinavimą, perduoti informaciją kitoms tarnyboms. Jei pilotai neatsiliepia, reikia iš karto pradėti veikti, o ne po kelių valandų.
– Pone Jurgi Kairy, Jūs situaciją ne iš knygų pažįstate, pats esate panašų incidentą patyręs. Kada Jūs sulaukėte pagalbos, kai patyrėte avariją Graikijoje?
– Pakilau iš Kavalos uosto Graikijoje, skridau į Atėnus. Turėjau skristi apie valandą 45 minutes. Buvau nuskridęs apie 25 minutes, kai patyriau avariją ir nukritau į jūrą. Pagalbos sulaukiau po 2 su puse valandos. Suskaičiavus paaiškėjo, kad gelbėtojai išskrido po pusvalandžio, kai turėjo baigtis numatytas mano skrydžio laikas. Patikėkite, laukimo minutės labai sunkios. Jūroje šalta, raumenis traukia, bangos blaško. Stengiausi nepanikuoti, priimti racionalius sprendimus. Gelbėjo ir tai, kad vanduo buvo palyginti šiltas. Grįžus namo kažkas pasakė – o jeigu būtum įkritęs į Baltijos jūrą, kaip būtų buvę?
– Dabar ir matome, kaip būtų buvę. Iš Baltijos jūros dugne nufilmuoto orlaivio vaizdo medžiagos matyti, kad durys atidarytos, pilotų nėra, galima manyti, kad jie evakavosi?
– Taip, galbūt jie evakavosi, bet gali būti, kad pilotai orlaivyje. Situacija sudėtinga. Kol orlaivis nebus iki galo ištirtas, kol nebus patvirtinta, kad ten nėra žmonių, tada ir bus galima atsakyti.
Mindaugas Zakaras: Šiandien gelbėjimo tarnybos neturėtų svarstyti, ar pilotai dar gyvi, o dirbti taip, kad nedelsiant atsirastų įvykio vietoje.
– Bet tai ir yra situacija, dėl kurios Jūrų koordinacinis gelbėjimo centras egzistuoja. Juk tai tipinė situacija – įvyksta nelaimė, jie turi gelbėti?
Mindaugas Zakaras: Lietuva turi technikos, resursų ir turi ūkiškai elgtis tam tikrais atvejais, o ne siųsti laivą „Šakiai“, kuris į įvykio vietą gali nuplaukti po pusės paros.
Jurgis Kairys: Kai nėra kompetencijos, žmogiškumo, atsakomybės valstybei ir jos žmonėms, tada ir atsiranda problemos.
