Šiomis įstatymo pataisomis „darbiečiai“ aiškiai siekia atsikirsti šalies vadovei, kuri, remdamasi slapta pažyma, atsisakė net svarstyti jų siūlomo Vydo Gedvilo kandidatūrą į švietimo ir mokslo ministrus. Akivaizdu, kad slaptos pažymos tapo politinės kovos įrankiu.
– Ar pritariate, kad kilus konfliktinėms situacijoms reikėtų viešinti valstybės vadovams teikiamas slaptas pažymas apie kandidatus į vadovaujamus postus? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo vieno Lietuvos kriminalinės policijos kūrėjų, buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko.
– Pirmiausia aš neįžvelgiu šių įstatymo pataisų teisinės prasmės. Netinkama jau vien siūloma teisės norma, kad asmuo, apie kurį pateikta pažyma, galėtų reikalauti jos viešinimo. Taip galima išgauti slaptą informaciją ir pakenkti kriminalinės žvalgybos tyrimams.
Kad taip nenutiktų, į įstatymą norima įdėti saugiklį, jog pažymos gali būti viešinamos tik jas rengusios tarnybos vadovui sutikus. Bet nebus aišku, kada jam reikia sutikti, kada galima atsisakyti.
Ką apskritai duotų pažymų viešinimas? Negi tauta spręs, ar kandidatas tinkamas eiti pareigas?
Juk žmonės dėl to nebalsuos, o žinant visuomenės nuotaikas, galima spėti, jog net paviešinus visai teigiamą pažymą bus šnekų, kad ne viskas joje surašyta.
Reikia sisteminio požiūrio į Kriminalinės žvalgybos ir Korupcijos prevencijos įstatymus. Teisės normas būtina pertvarkyti taip, kad teikiant slaptąsias pažymas nekiltų sumaišties.
– Bet gal pažymų viešinimas padėtų nepagrįstai sukompromituotam asmeniui gintis teisme?
– Neįsivaizduoju, kaip galima bylinėtis dėl pažymų. Žinoma, jas apibrėžiantys įstatymai skylėti. Pirmiausia reikėtų aiškiai apibrėžti reikalavimus šioms pažymoms.
Kriminalinė žvalgyba gali slapta kontroliuoti susirašinėjimą, pokalbius. Tai tiksli informacija. Bet remiamasi ir kitais šaltiniais, kurių patikimumą labai svarbu deramai įvertinti. Yra kriterijų, kurie leidžia balais nustatyti, kiek patikima tokia informacija.
Šiais laikais, kai Lietuva gyvena iš esmės informacinio karo sąlygomis, ypač svarbu įvertinti pažymose teikiamos informacijos patikimumą. Dabar padidėjęs pavojus, kad gali būti ir iš išorės ardomaisiais tikslais skleidžiamų melagingų žinių siekiant suklaidinti mūsų valstybę.
Kriminalinės žvalgybos įstatymas apibrėžia, kokiais atvejais ji vykdoma. Tai susiję su planuojama, rengiama, vykdoma nusikalstama veikla arba su grėsmėmis nacionaliniam saugumui.
Tiktai esant tokioms prielaidoms ir galima teikti žvalgybinę informaciją pažymose, dar įvertinus ir jos patikimumą. Tai turėtų būti įrašyta į įstatymą.
– Tačiau ar turėtų būti įrašoma į pažymą, jei kandidatas į valstybines pareigas, pavyzdžiui, pietavo su abejotinos reputacijos asmeniu?
– Tokia informacija net gali pridaryti žalos. Todėl ir pasitaiko atvejų, kai asmeniui suteikta teisė dirbti su slapta informacija, vadinasi, jo reputacija nepriekaištinga, nėra jokių jį kompromituojančių duomenų, bet jam kandidatuojant į kokį nors aukštą postą jis staiga tampa nepriimtinas.
Reikia užkirsti kelią dviprasmybėms. Reikalavimai turi būti vienodi ir dirbti su slapta informacija, ir kandidatams į valstybės postus.
– Ar jums teko susidurti su klaidinančia žvalgybos informacija?
– Sykį viena labai rimta valstybės institucija svarstė verslo bendrovės stebėtojų tarybos nario patikimumą.
Tai visuomenei žinomas asmuo, bet juo buvo suabejota.
Paaiškėjo, kad tos institucijos valdininkė perskaitė vieno bulvarinio savaitraščio neigiamą rašinį apie tą asmenį. To pakako suabejoti žmogaus patikimumu, nors rašinio autorius ne kartą buvo teistas už šmeižtą. Solidi institucija užkibo ant pramanų kabliuko.
Visiškai neleistina remtis tokia informacija, ypač šiais laikais, kai iš interneto erdvės galima prisižvejoti kokių tik nori nesąmonių.
Pavojinga ir tai, kad netgi kai anoniminio skundo informacija nepasitvirtina, ji išlieka teisėsaugos duomenų saugyklose ir gali vėl išlįsti po daugelio metų. Matyt, reikėtų ją iš viso ištrinti.
Dirbdamas teisėsaugos įstaigose savo pavaldiniams sakydavau: „Nerašykite man visokių gandų, man reikia patikimos informacijos.“
Jei pažymas gaunantys vadovai keltų šiuos reikalavimus, niekas jiems ir neprirašytų gandų. Nebūtų tokių pažymų paklausos, nebūtų ir pasiūlos.
Turėtų jausti atsakomybę ir renkantys informaciją pareigūnai, ir pažymas pasirašantys jų viršininkai, ir jas gaunantys institucijų vadovai.
