Na, keli irgi pakankamai žinomi bei raštingi asmenys parašė ta tema – vieniems atrodė, kad tokius dalykus reikėtų „išjungti“, kaip išjungia prieš demokratijos vertybes nukreiptą propagandą transliuojančius televizijos kanalus, kiti – kad tokios trykšlės ir yra minimos demokratijos vertybės.
Tuo, panašu, ir baigėsi. Iki sekančio karto, kai bus užkabintas kas nors stambesnis už ašarojantį ir nenorintį eiti mokyklon pradinuką, kur jį kasdien išvadina „gaidžiu“, jau neminint visai nenorminės leksikos, ir prispardo užpakalį. Tuo tarpu ir toliau niekas nesikeis, o pradinukas tiesiog pripras, gi paaugęs galės „atsigroti“ ant mažesnių.
Pakalbam atvirai. Kaip galėjo atsitikti, kad ta didvyrių žemė, kurių vaikai vaikšto takais dorybių, pasidarė piktųjų nykštukų veisykla? Arba aštriau – kodėl mes leidžiamės „padaromi“, o piktieji neužaugos diktuoja ūgio standartus ir dargi viešai vadinami žodžio laisvės šaukliais, nesibodint pridurti, girdi, „čia vakarietiškos vertybės“ ir „už tai kovojome“.
Žinoma, aš puikiausiai suvokiu, kokioje erdvėje viskas vyksta ir kokioje skiltyje, kalbant apie laikotarpį iki praėjusios savaitės imtinai, publikuojamas šis mano rašinys. Tiesą sakant, jei ne internetinė era ir reikėtų fiziškai ateidinėti į darbą, o ne atsiųsti tekstus internetu, galėčiau nesunkiai įsivaizduoti ir prieš mane čia buvusį asmenį bei krėslą praplatinta sėdyne, kad būtų patogiau išsitekti turinio kūrėjui. Šlovė technologijoms, neturėsiu prašyti pakeisti kėdę.
Tačiau nenorėdamas leistis į kuluaruose plačiai aptartą, o ir viešumoje nenutylėtą temą, ar lajumi varvantis meitėlis turi teisę tėkštelėti frazę apie nežinia kiek kartų lieknesnio kito Dievo tvarinio kūno linijas be stangrumą – beje, įsitikinome, kad tokia teisė de facto yra, tad ją tiesiog pripažinkime – siūlau neužsidaryti asmeniškumuose, kad ir kiek klick'ų jie generuotų, o užmesti akį į reiškinio esmę, kiek mums tai pavyks.
Chamizmas, kaip reiškinys, žinomas nuo biblinių laikų, kai vienas iš Nojaus sūnų, vardu Chamas, šaipėsi iš girto savo tėvo (taip, pasirodo, nuo seno būna). Tėvo būklė šaipymosi metu, kaip žinia, buvo ne tokia, kad galėtų iškaršti menkystai kailį, tad tas taip ir liko neauklėtu chamu.
Čia gauname pirmąsias chamizmo charakteristikas – chamas tyčiojasi tada, kai jam negręsia gauti atkirtį, o dar geriau, kai jis tą daro neįgalaus ar kokiu nors būdu (alkoholinio apsvaigimo, teisinių aktų, fizinių pančių) apriboto asmens ar jų grupės atžvilgiu. Jei būtų kitaip, t. y. jei chamui grėstų adekvatus atsakas ar grėsmė, jis vargu taip elgtųsi.
Iš to seka, kad chamas ne tik bailus, bet ir pakankamai bukas – juk išsilavinusiam žmogui jokie baubai nereikalingi, kad jis elgtųsi pagarbiai tiek kito, tiek ir savo paties atžvilgiu. Išeina, kad toks tipas, negerbdamas kito, visų pirma negerbia pats savęs. Apibendrinant: chamas yra mažiau už žmogų. Tiek žinių.
Tačiau kaip atsitinka, kad tokia „charizmatinio chamizmo“ atmaina ima ir suveši kuo plačiausiai? Sutikite, tai jau yra įvykęs faktas... Galimas daiktas, kad suveikia atsakomoji reakcija, kuria varykšttis būras gina savo šimtmečiais žemintą oruma – girdi, tu manęs žmogum nelaikei, rykštėmis plakei ir šunimis siundei, tai turėkis dabar Tadą Blindą!
Vėliau jau į supurentą dirvą krito naujesnės sėklos – ir „šunauja“, ir „kirmėlynas“, ir „kol čia kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“. Ir viskas iš aukštų tribūnų, iš kilmingų patriarchų burnos. Detalių ir pavyzdžių galima pririnkti ir daugiau, bet straipsnio formatas ne tas, o ir vaizdą, neabejoju, atpažinote. Taigi, dabar tos susikaupusios nuoskaudos ir liejasi per kraštus. Pirmi, jas užčiuopę, kilo į populiarumo bei reitingų dangų it ant sparnų – ir ten tebetvyro. Matyt, nuodingi nuoskaudų garai juos ten vis dar išlaiko.
Kodėl gi taip? Na, praeitį ir kontekstą trumpai prisiminėme, o ir plačiau žvelgiant pastarieji dvidešimt su viršumi metų, blėstant Baltijos Kelio ir Atkurtosios Nepriklausomybės euforijai, buvo tokie, kad ir patys šiukšlinome (juk „kirmėlynas“), ir leidomės apšiukšlinami tiek, kad tikėtis, jog neprisiveis parazitų, būtų tiesiog naivu.
Vietiniams įprastas moralines nuostatas vis labiau keičiant formalia teise, kuri visų svetimų valdžių dėka čia ir taip niekada didelės pagarbos neturėjo, o dabar dar ir parodė, kokia „lanksti“ reikalui esant ji gali būti, pamatėme, kad vertybių perkainavimas faktiškai virto jų nukainavimu. Palyginimui: augino ūkininkas vištas (pagrindinė veiklos rūšis), na dar turėjo keletą karvių savoms reikmėms, kad nereiktų eiti pieno į parduotuvę.
Sekėsi neblogai, bet va, įsiveisė kelios žiurkės. Nebaisu, pagalvojo ūkininkas, juk buvo ir anksčiau, susitvarkysim, o ir katinas tam yra. Tačiau lyg tyčia pasitaikė taip, kad tuo metu už kačių kailius tame krašte mokėjo labai gerus pinigus – ir kažkas tą katiną nudaigojo. Paslapčia, o paskelbta, kad privačiai.
Pereinamuoju laikotarpiu, kol lėtapėdis ūkininkas svarstė, ar geriau būtų spąstai (tas brangoka), ar nuodai (bet gali ir vištos sulesti), žiurkių prisiveisė antra tiek, paskui keturgubai, paskui... Galų gale jų atsirado daugiau nei vištų, kiaušiniai seniai visi išgerti, o ir karvėm tešmenys apdraskyti, pamelžti neįmanoma, ir jei nenori, kad negavę pieno nugaištų veršeliai – tenka skolintis jo iš kaimynų. Ar ką nors primena?
Tačiau žiūrint formaliai naminių gyvūnėlių skaičius – juk žiurkių tai priviso – auga ir teisės nepažeistos. Ataskaitose – klestėjimas. Belieka, kad žiurkės įgytų balsavimo teises ir balsų dauguma nulemtų tolesnį ūkio likimą. Šito net G.Orwelas savajame „Gyvulių ūkyje“ nenumatė.
Bet ar tai reiškia – ar neatšaukiamai reiškia – kad taip ir reikia gyventi? Kad toji „patyčių kultūra“ (be kabučių tiesiog negaliu) yra vienintelė įmanoma nuomonių raiškos galimybė? Tikrai taip nemanau.
Pirmas dalykas, kurį reikia tiesiog pripažinti, yra tas, kad žiurkės, nors ir kaip gerbtume gyvybę visose jos formose, ūkyje yra tiesiog kenkėjos, ir dėl visa ko prisiminti, kad būtent jos viduramžiais buvo maro nešiotojomis, o tai jau nei daug, nei mažai, o tiesiog mirtis. Neturėkime iliuzijų.
Antra, chamas – turi gauti atkirtį. Nesiimu spręsti, kas tai galėtų būti – kaulėtas kumštis, kertantis į smakrą ir siunčiantis į ilgai trunkantį nokautą, ar tiesiog skambus antausis per riebų žandą – tačiau bet kuriuo atveju neketinu nurašyti užmarštin, kad užteko numirti iš iš mūsų tarpo išeiti tokiam vyrui, kuris tą galėjo ir drįso daryti, kai dar nepalaidojus kūno atsirado piktas nykštukas, suskubęs išsidergti tuoj pat, kai tapo aišku, kad bent jau nuo jo per žandą negaus.
Sakinys, akivaizdu, nerangus, bet ką darysi, kai tą rubuilį nykštuką viešai liaupsina ir gina „kolegos“ žurnalistai, tarp kurių atpažįstu ne vieną ir ne du, kuriuos laikiau ne tik raštingais, bet ir padoriais, o tuoj, žiūrėk, ims atstovauti ir akloji Temidė – taigi, tenka pasirūpinti ir pakuote (šnekamojoje kalboje tai vadinama „vyniojimu į vatą“).
Kaip ten bebūtų, nekeliu bangų anksčiau laiko ir nesiūlau nieko mušti – nesiūlau! – o tik primenu kad šaltojo karo metu JAV strategai buvo sugalvoję tokį dalyką, kaip „Detention“ – sulaikymo strategiją, kurią vietoje bombų bei kulkų ir taikė sovietijos atžvilgiu. Manau, ji galėtų puikiausiai veikti ir prieš žiurkes – chamus, dabar užsimojusius diktuoti elgesio normas. Atminkime, chamas – tas piktas nykštukas – pagal apibrėžimą yra neužauga ir iki žmogaus jam dar augti ir augti. Jis ne didvyris ir šita žemė ne jo.
Baigsiu sakiniu, kurį reikėtų truputį (nedaug) adaptuoti, tačiau tai padaryti palieku jums. Šekspyras juo pradėjo vieną savo kūrinį, man krito burtas juo užbaigti: „Kažkas negerai buvo Danijos karalystėje“...
