Buvęs Lietuvos banko Komercinių bankų priežiūros departamento direktorius K.Ramonas – vienintelis asmuo, jau nuteistas dėl „Snoro“ ir Ūkio banko žlugimo.
Tiesa, už grotų jo niekas nepasodino – gavęs 26 tūkstančių litų baudą buvęs bankininkas jau dvejus metus gyvena tarp Lietuvos ir Norvegijos, kurioje dirba juodus, kaip daug kas pavadintų, darbus ir vis dar piktinasi tais, dėl kurių kaltės, jo nuomone, žlugo du bankai, o Lietuva ir jos gyventojai patyrė milijardinių nuostolių.
Apie tai, kas vyko prieš uždarant „Snorą“ ir Ūkio banką, K.Ramonas atvirai papasakojo „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Patriotai“ žurnalistėms Rūtai Janutienei ir Saulei Pauliuvienei.
– Kada pamatėte, kad Lietuvoje sproginėja bankai?
– Nemačiau jokio sprogimo – ir „Snoras“, ir Ūkio bankas dirbo normaliai. Kad juose kažkas gali būti ne taip, išgirdau 2009 metų žiemos pradžioje ar pabaigoje, žinau, kad buvo šalta.
Likus maždaug metams iki Seimo rinkimų pas tuometį Lietuvos banko valdybos pirmininką Reinoldijų Šarkiną atvyko Seimo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas ir jo pavaduotojas Vitas Matuzas.
Po susitikimo visi nuėjome papietauti į tokį mažą kambariuką. Besėdint prie stalo K.Glaveckas susižvalgė su V.Matuzu ir paklausė: „Ką jūs žinote apie tai, kad prieš du bankus yra rengiama provokacija?“
Mes tik truktelėjome pečiais. Pažiūrėjau į R.Šarkiną, į Audrių Misevičių, kuris tuo metu buvo Lietuvos banko valdybos narys, – jie irgi sėdėjo nustebę.
– Ar K.Glaveckas minėjo tų bankų pavadinimus?
– Pavadinimų nesakė, bet buvo aišku, apie kokius bankus kalbama, nes yra keli neliečiamieji užsienio kapitalo bankai, buvo dar du bankai, kurie nebuvo anų bankų konkurentai.
Buvo kalbama apie lietuviškus bankus. Šiaulių banko aš nepavadinčiau lietuvišku, o Medicinos bankas yra kišeninis bankelis, kuris išliko iš tų laikų, kai kone kiekvieno verslininko prestižo reikalas buvo turėti savo banką.
Tada buvo paminėti žodžiai „rinkimai“ ir „provokacija“, bet ši tema nebuvo toliau plėtojama. Vėliau apie tai bandžiau kalbėti su R.Šarkinu ir A.Misevičiumi, bet jie teištarė: „Nesąmonė, pamiršk.“
– Kur jūs buvote, kai buvo paskelbta apie „Snoro“ banko nacionalizavimą?
– Sėdėjau kabinete, kai sužinojau, kad Lietuvos banko valdybos posėdyje buvo nuspręsta sustabdyti „Snoro“ veiklą.
Tapo aišku, kad jei paskelbtas moratoriumas, bankui viskas, nes, kaip rodo mūsų patirtis, po tokio žingsnio nė vienas bankas neatsigauna.
– Jūs nuteistas, kad leidote šiems bankams sužlugti?
– Aš negalėjau nieko padaryti – mane nušalino, norėjo, kad aš nekiščiau nagų, nes žinojo, kad pakelsiu skandalą, juk Amerikoje buvau išmokytas, kad pirmiausia reikia gelbėti banką, o ne jį uždaryti.
Uždarydami banką nubaudė ne Vladimirą Antonovą, ne Raimondą Baranauską, o mus, Lietuvos žmones, nes mes dar ilgai už tokį žingsnį mokėsime.
– Ar niekas apie Lietuvos banko planus nebuvo įspėjęs „Snoro“ banko?
– Jis buvo uždarytas staigiai, tačiau nežinau, kodėl buvo leista pabėgti V.Antonovui ir R.Baranauskui, nors savaitę prieš tai jie sėdėjo Lietuvos banko valdybos posėdyje, šnekėjosi su jo vadovu V.Vasiliausku. Buvo kalbama, ar jie rado investuotoją, ar ne, nes V.Vasiliauskas buvo davęs terminą susirasti iki Naujųjų metų.
Manau, kad „Snorą“ buvo galima išgelbėti, tuo labiau kad mūsų politikai labai svajojo apie lietuvišką banką, o jis turėjo tokį tinklą, kuris po to buvo išdraskytas.
– Vadinasi, naudos iš banko uždarymo nebuvo?
– Naudą gavo SEB bankas, į kurį buvo pervesti „Snoro“ indėlininkų pinigai.
Į SEB atėjo būrys naujų klientų, kurie atsidarė sąskaitas, už jas moka. Taip kapeikėlė prie kapeikėlės – ir milijonas.
– Bankas uždaromas, ką darote jūs?
– Nieko nedarau. 2011 metų birželį sirgau, po to atostogavau.
O tuo metu buvo įkurta slapta grupė iš mano departamento darbuotojų, apie kurią nežinojau nei aš, nei mano pavaduotojai.
Ji patarinėjo V.Vasiliauskui, kažką rengė.
Tos grupės vieno nario parašas yra ant tos pažymos, kitas yra inspektavimo grupės vadovo, kurio pagrindu banko valdyba priėmė sprendimą uždaryti banką. Galima sakyti, kad tie du žmonės ir nulėmė banko likimą.
Vėliau mačiau tą pažymą. Ten tokie žodžiai: „galimai“, „galbūt“, „galima manyti, kad bankas yra nemokus“.
Jie tiktai apsidraudė, jie nebuvo įsitikinę, kad tie vertybiniai popieriai yra dingę.
Neaišku ir iki šiol, ar jie dingo.
Iki banko veiklos sustabdymo nė viena operacija nebuvo sustojusi, kol nebuvo paskelbtas moratoriumas ir kol kai kurie gudručiai nepuolė atsiiminėti savo pinigų.
– Tai kodėl vis dėlto buvo uždarytas „Snoras“?
– Priežastys gali būti kelios – politinės, asmeninės ambicijos, konkurencija, automobilių verslas, kurį bandė plėtoti V.Antonovas.
Buvau juos įspėjęs – tik nebandykite naudoti „Snoro“ pinigų šitam verslui, nieko jūs neišmanote, vietos jau seniai užimtos ir pasidalintos, nieko jums nepavyks.
– Manoma, kad pinigais, kurių pasigesta „Snore“, buvo bandoma gesinti Švedijoje, koncerno SAAB gamykloje, kilusius neramumus.
– V.Antonovas ir R.Baranauskas turėjo indėlių Šveicarijos bankuose. 2009 metais po inspektavimo mes pasakėme – jūsų indėliai nejuda, kažkas mums neaišku.
Tada jie nupirko įvairių šalių vyriausybių vertybinių popierių už 700 ar 800 milijonų litų, pateikė visus dokumentus Lietuvos bankui.
Kalbėdamas apie SAAB V.Antonovas aiškino, kad jis viską finansuoja iš savo lėšų. Tačiau man kilo įtarimas, kad tų jo pinigų gali neužtekti, kad tie vertybiniai popieriai galėjo būti įkeisti.
Niekas nežino, ar jie pradingo, bet manau, kad tie pinigai galėjo būti panaudoti SAAB gelbėti, nes gamyklos stovėjo, žmonės sėdėjo be darbo.
Bet tie 800 milijonų litų – juokas, nes „Snoro“ uždarymas kainavo apie 5 milijardus litų. Buvo pasirinktas pats brangiausias variantas.
– Kas vyko Lietuvos banke, kai „Snoras“ įsigijo „Lietuvos ryto“ akcijų?
– Sulaukiau skambučio – R.Šarkinas nurodė išsiaiškinti, kas įvyko. Jis sakė, kad politikai skambina, klausinėja.
Išsikviečiau R.Baranauską, jis man paaiškino, kad buvo nuspręsta už skolas perimti dalį akcijų.
Taip ir paaiškinau R.Šarkinui.
Kurį laiką buvo tylu, bet „Lietuvos rytas“ pradėjo kritikuoti prezidentę.
Po vieno vizito į S.Daukanto aikštę R.Šarkinas atėjo pas mane ir pasakė: „Prezidentūra nepatenkinta straipsniais.“
Vėl išsikviečiau R.Baranauską, sakau, nelįskite į politiką, nusiraminkite, nes blogai baigsis.
Jis man paaiškino, kad nesikiša į laikraščio turinį, nedaro jam įtakos, pasakė, kad kalbėjo su vyriausiuoju redaktoriumi Gedvydu Vainausku, bet šis atsakė, kad žurnalistai patys turi teisę spręsti, ką ir kaip rašyti.
Man susidarė įspūdis, jog R.Baranauskas nesako tiesos, todėl nusprendžiau pasišnekėti ir su V.Antonovu.
Proga tam pasitaikė per R.Baranausko sūnaus vestuves.
V.Antonovas patvirtino tą patį, ką anksčiau kalbėjo R.Baranauskas.
– Ar dažnai R.Šarkinas eidavo į Prezidentūrą?
– V.Vasiliauskas irgi nuolat vaikščiojo į Prezidentūrą.
Ėjo abu tiek prie Algirdo Brazausko, tiek prie Valdo Adamkaus, tiek prie D.Grybauskaitės, nes prezidentas yra Lietuvos banko ir visos valdybos darbdavys.
– Jūsų giminės taip pat dirbo uždarytuose bankuose?
– Sesuo pensininkė dirbo „Snore“ Blogų paieškų išieškojimo skyriuje, jaunesnioji – Ūkio banke, Ekonomikos departamente, o po to prasimušė iki Skolų išieškojimo departamento vadovo posto, bet abi jas atleido.
Visi turėjo giminaičių, kurie dirbo banke, daug A.Brazausko giminaičių dirbo „Snore“. Šie du bankai buvo „brazauskiniai“, kažkam tai nepatiko.
– Ką Lietuvos banke veikė prezidentei D.Grybauskaitei artima, nuolat šalia jos esanti Rima Kaziliūnienė?
– Aš ją pavadinčiau komisaru. Man net siūlė eiti su ja pasišnekėti, kad išspręstų mūsų konfliktą su V.Vasiliausku.
– Dėl ko su juo konfliktavote?
– Kai jis atėjo vadovauti Lietuvos bankui, pasiprašiau atleidžiamas šalių susitarimu ir paprašiau kompensacijos, kuri man priklausė pagal įstatymus.
Tai jam nepatiko.
Tuomet V.Vasiliauskas pats nutarė nušalinti mane nuo visko – teisėsaugos institucijos esą turi apie mane negeros medžiagos, esu įsivėlęs į „Snoro“ akcijas, bendrauju su Šiaulių banko vadovu.
Po to atšaukė mano komandiruotę, atšaukė mane iš visų komitetų, nors jis neturėjo teisės.
Tada ir supratau, kad nori atsikratyti.
Liepė rasti priežastį atleisti iš darbo
Apie tai, kodėl K.Ramonas buvo atleistas iš Lietuvos banko, kuriame vadovavo už komercinių bankų priežiūrą atsakingam Kredito įstaigų priežiūros departamentui, yra pasakojęs tuometis Lietuvos banko Vindikacijos departamento direktoriaus pavaduotojas Vytautas Karsokas (nuotr.).
– K.Ramonas į nemalonę pateko ne todėl, kad būtų prastai prižiūrėjęs komercinius bankus, o todėl, kad nepuolė vykdyti V.Vasiliausko nurodymų uždaryti „Snorą“. Išgirdęs tokį pirmininko paliepimą jis jį „pasiuntė“ išvadindamas kvailiu.
– Ar apie tai jums pasakojo K.Ramonas, ar girdėjote jo pokalbį su banko valdytoju?
– Tai ir buvo problema, kad nebuvo šio pokalbio liudininkų. Jeigu būtų jį girdėjęs, pavyzdžiui, kuris nors valdybos narys arba aš, būtų buvę lengviau K.Ramoną atleisti iš banko.
Bet po pokalbio su K.Ramonu mane pasikvietęs V.Vasiliauskas paprašė sugalvoti, kaip staigiai išgrūsti departamento vadovą lauk. Pirmininkas pasiūlė panaikinti K.Ramono leidimą dirbti su slapta informacija.
Šios procedūros ėjo per mūsų departamentą, bet pirmininkas buvo dar naujokas ir nežinojo, kad K.Ramonas neturėjo tokio leidimo. Jam jo tiesiog nereikėjo.
V.Vasiliauskui patiko mintis, kad aš jo užduotį aptarsiu su teisininkais. Bet, tiesą sakant, preteksto jį atleisti nebuvo, o kenkti žmogui – ne mano būdui.
Aš vėl nuėjau pas V.Vasiliauską ir pranešiau, kad svarstome, ką daryti. Bet juk jis atėjęs iš solidžios advokatų kontoros, tai kažkas iš šalies jam patarė, kaip greičiau atsikratyti K.Ramono.
– Daugybę metų departamentui vadovavęs K.Ramonas iš darbo galiausiai buvo atleistas už tai, kad blogai vykdė komercinių bankų priežiūrą. Kodėl V.Vasiliauskui reikėjo ieškoti kitų pretekstų jį atleisti?
– Todėl, kad banko priežiūra buvo vykdoma tinkamai. Bent jau šitaip reikėtų manyti. Juk centrinis bankas turi labai aukštos kvalifikacijos specialistų, kurie inspektavo ir šį, ir kitus bankus. Patikrinimų medžiaga K.Ramonui buvo pateikiama tik perėjusi per buvusios skyriaus viršininkės Aldonos Jočienės rankas.
Pastaroji departamento vadovą visuomet lydėdavo į banko valdybos posėdžius, kuriuose buvo nagrinėjamos ataskaitos.
Ir jei K.Ramonas klastojo duomenis ar ką nors slėpė, A.Jočienė turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą jį demaskuoti. Jeigu ji to nedarė, vadinasi, duomenys buvo teisingi.
