Tiesa, tokios džiaugsmo akimirkos aplankė tik po daugybės dienų kruopštaus triūso, kai jaunai lietuvaitei buvo pavesta išskirtinė užduotis – suorganizuoti jaunimo diskusiją su karališkosios šeimos nariu. Apie tai, kokių karališkojo etiketo subtilybių teko mokytis ir kaip likimas nuvedė į Daniją, naujienų portalas lrytas.lt kalbėjosi su V.Gorčakovaite.
– Kada ir ko išvykote į Daniją?
– Į Danija išvykau studijuoti maždaug prieš šešerius metus. Pirmiausia rinkausi bakalauro studijas antrame pagal dydį Danijos mieste Orhuse, vėliau padariau metų pertrauką ir išvykau padirbėti į Naująją Zelandiją, o paskui vėl sugrįžau į Daniją studijuoti magistrantūroje. Šiuo metu kaip tik baigiu marketingo studijas.
– Kaip nutiko, kad studijoms rinkotės būtent Daniją?
– Tai buvo sprendimas iš truputį savanaudiškų paskatų. Dar mokydamasi mokykloje nuolat galvojau apie tai, kad norėčiau studijuoti kur nors užsienyje, kad įgyčiau kitokios patirties, susipažinčiau su naujais žmonėmis, praplėsčiau akiratį. Kai rinkausi šalį, galvojau apie tai, kur studijuoti nebūtų labai brangu, bet įdomu.
Anuomet dauguma važiavo į Angliją ar Airiją vien dėl to, kad galėtų studijuoti nemokamai. Žinoma, tai buvo gana patogu, nes jau ir anglų kalbos šie žmonės buvo pasimokę mokykloje, o man norėjosi iššūkio. Apie Daniją buvau šį tą girdėjusi, tad rinkausi galvodama apie nemokamas studijas ir norėdama išmokti naują kalbą.
– Kiek daniškų žodžių mokėjote vykdama ten?
– Vos kelis. Pamenu, tuomet buvo labai populiari danų dainininkė Medina, tai jos dainas bandydavau versti su „Google Translate“ programa, bet tikrai nepavykdavo suprasti visko. Nors atvykau mokėdama vos kelis žodžius, dabar daniškai kalbu laisvai.
– Kokie sunkumai pasitiko jus Danijoje?
– Pirmoji pamoka buvo apie savęs pervertinimą. Savo klasėje buvau viena geriausių mokinių ir baigiau mokyklą su pagyrimu, o tai suteikė per daug pasitikėjimo savimi. Atsirado noras lėkti kaip ant sparnų tikintis, kad viskas bus taip pat gerai ar gal net geriau, o iš tiesų universitete studijuoti buvo gerokai sunkiau, nei tuomet atrodė. Pavyzdžiui, matematikos paskaitos anglų kalba buvo sudėtingos ne tik dėl pačios matematikos, bet ir dėl to, kad buvo dėstoma anglų kalba, reikėjo išmokti terminus, suprasti, ko dėstytojai nori. Pirmasis pusmetis buvo tikrai nelengvas, bet paskui pavyko persilaužti.
– Ar tai reiškia, kad teko išgyventi ir kultūrinį šoką?
– Taip, Danijoje žmonės yra labai laisvi ir tiesiai šviesiai sako, ką galvoja. Lietuviai kur kas kuklesni, ypač kalbėdami intymiomis temomis, kurios susijusios su santykiais, daugeliu temų iš vis vengiama kalbėti, ypač su nepažįstamais žmonėmis. Danai savo mintis ir emocijas reiškia labai laisvai ir iš pradžių tai šiek tiek trikdo.
Kai tik atvažiavau iš Lietuvos į Daniją, kartu su drauge susidūrėme su problema, kad neturėjome kur gyventi. Atskridome su lagaminais į Kopenhagą, o paskui turėjome važiuoti į Orhusą. Jį pasiekėme jau vakare. Bandėme ieškotis vietos hosteliuose ir viešbučiuose, bet nieko rasti nepavyko, net galvojome naktį praleisti kur nors traukinių stotyje ant suolelio, o ryte vėl pradėti paieškas.
Bet nutiko taip, kad nakvynę savo namuose pasiūlė autobuso vairuotojas, supratęs, kad atvykusios neturime kur apsistoti. Jis mums savo namuose nakvynei užleido atskirą kambarį. Labai džiugu, kad nepažįstamas žmogus pravėre savo namų duris. Prieš išlydėdamas jis mus dar pavaišino pusryčiais. Nežinau, ar Lietuvoje susidurčiau su tokiu pat svetingumu. Tai buvo garbaus amžiaus žmogus, kuris parodė, kokie danai šilti žmonės.
– Kokių visuomenių skirtumų esama kalbant apie Lietuvą ir Daniją?
– Skirtumų neabejotinai yra ir vienas jų – darbo atmosfera. Lietuvoje itin jaučiamas statusų skirtumas tarp vadovo ir darbuotojo, o Danijoje jo beveik nėra. Taip pat kitokia atmosfera ir ugdymo įstaigose – moksleiviai ir studentai niekada nesikreipia „mokytojau“ ar „dėstytojau“, kreipiamasi vardu ar pavarde. Universitete ne kartą teko matyti, kaip po paskaitų dėstytojas su studentais patraukia kartu į artimiausią kavinę.
Darbe į vadovą kreipiamasi vardu, bendraujama betarpiškai, sakoma tai, kas galvojama. Danai nuo pat vaikystės mokomi nebijoti klausti, tikrinti informaciją. Kartais dėstytojai paskaitų metu tikrina studentų dėmesingumą sakydami ką nors ne taip, kad įsitikintų, ar studentai klaidą ištaisys.
– Ką šiuo metu dirbate?
– Prieš pusmetį įsidarbinau kompanijoje „Copemhagen Capacity“, kuri užsiima verslo plėtra bei skatinimu Kopenhagos regione. Kompanija dirba informacinių technologijų, medicinos ir energetikos srityse.
Šioje kompanijoje darbuojuosi su įvairiais projektais, o vienas jų – jaunimo gerovės skatinimo programa“Youth Goodwill Ambassador Corps“ . Vienas didžiausių šių metų mano darbų šiame projekte buvo suorganizuoti jaunimo susitikimą su Danijos princu Joachimu.
– Lietuviai su nuostaba stebi Didžios Britanijos monarchijos tradicijas, ar Šiaurės šalyje, kur šios tradicijos taip pat gilios, sudėtinga prieiti prie karališkosios šeimos?
– Kiekvienas žmogus gal ir neturi galimybės betarpiškai pabendrauti, bet, palyginti Daniją su Anglija, čia požiūris paprastesnis – visi yra lygūs. Danai nemėgsta pabrėžti esantys kuo nors geresni, gražesni. Tas pat pasakytina ir apie karališkąsias šeimas – jie žino, kas jie yra, supranta savo pareigą, kaip turi atrodyti ir elgtis.
Net pats susitikimas su Danijos princu praėjo labai sklandžiai, nes jis puikai supranta, kad yra toks pat žmogus, kaip ir kiti, tik turintis šiek tiek kitokių pareigų.
– Kiek laiko sugaišote šiam susitikimui organizuoti?
– Šių metų balandžio pabaigoje įvykusį susitikimą pradėjau organizuoti dar praėjusių metų spalio viduryje. Teko numatyti ir aptarti daugybę dalykų, net tokias detales, kaip pro kurias duris ateis princas, kas jį saugos, bus ar nebus filmavimo kamerų ir pan.
– Kas jus nustebino pasiruošimo renginiui metu?
– Aš buvau atsakinga už kiekvieną detalę, tad visus galimus niuansus stengiausi numatyti dar prieš renginį. Labiausiai nustebino paties princo paprastumas.
– Ar ruošiantis šiam renginiui teko mokytis kokio nors išskirtinio etiketo?
– Teko. Kai princas įeina į kambarį, visi atsistoja ir ploja, o princas šiuos sveikinimus sutinka pamodamas ranka. Įdomu tai, kad princas nemėgsta rengtis pernelyg puošniai ir niekada nedėvi viso kostiumo. Jis dažniausiai dėvi juodą švarką ir derančias kelnes, o kartais net džinsus, tačiau pagal etiketą svečiai neturi vilkėti puošniau nei monarchas, tad teko perspėti visus reginio dalyvius dėl kuklesnės aprangos.
Taip pat reikia žinoti, kad jei princas ryši varlytę ar kaklaraištį, tai renginio svečiai taip pat turi dėvėti vieną iš šių aprangos detalių, tad teko perspėti vaikinus, kad turėtų su savimi varlytę ar kaklaraištį tam atvejui, jei princas jį ryšėtų.
Renginio metu negalėjo būti užduodama kokių nors tiesmukų klausimų apie politiką ar asmeninį gyvenimą. Jaunimas dalyvavo atviroje diskusijoje, tai buvo žmonės iš pačių įvairiausių pasaulio vietų, ir natūralu, kad skyrėsi patirtis ir pasaulėžiūra.
– Ar po renginio sulaukėte grįžtamojo ryšio?
– Iš tiesų taip. Tądien buvo mano gimtadienis, tad princas priėjo, paspaudė ranką ir pasveikino kreipdamasis vadu. Su princu taip pat pavyko kelias minutes pabendrauti ir nusifotografuoti. Tai buvo labai įdomi patirtis, nes jis žinojo, kad už renginį buvau atsakinga būtent aš.
– Kompanijoje pradėjote dirbti prieš pusę metų ir iš karto buvote įdarbinta prie tokio svarbaus projekto?
– Danijoje į jauną žmogų žiūrimą šiek tiek kitaip nei Lietuvoje. Jam užkraunama daugiau darbų, kad jis patirtų tam tikrų išbandymų. Lietuvoje stengiamasi jaunų žmonių neišgąsdinti darbais, o Danijoje jaunimas noriai priima iššūkius.
– Minėjote, kad susitikime-diskusijoje dalyvavo ir studentės iš Lietuvos...
– Taip, jaunimo gerovės programa pradėta prieš ketverius metus ir nuo pat jos pradžios kasmet diskusijose su jaunimu dalyvauja ir princas.
Pati programa yra skirta skatinti bendravimą tarp Danijos ir kitų šalių. Jo metu kalbama apie studijas užsienyje, mainų galimybes, patirtis besimokant, dirbant ir gyvenant svečioje šalyje.
Atrinkti studentai programoje dalyvauja metus, per kuriuos rengiami įvairūs renginiai.
Princas Joachimas pats yra gyvenęs ir studijavęs užsienyje – Australijoje, Honkonge bei Prancūzijoje. Tokia patirtis įkvepia naujų vėjų. Danija stengiasi į šalį pritraukti jaunų talentų, tad tokia patirtis padeda geriau įsigilinti į atvykstančio jaunimo poreikius.
Programoje dalyvavo penkios lietuvės, atvykusios iš Panevėžio, Šiaulių, Kauno, visos jos šiuo metu studijuoja Danijoje, tiesa, labai skirtingas specialybes – menai, verslo administravimas, elektros inžinerija. Dvi iš jų dalyvavo diskusijoje su princu.
Labai džiaugiuosi, kad lietuvės turėjo tokią galimybę, nes kai kurių šalių studentai net nepateko į diskusiją, o mūsų tautiečių buvo net dvi.
Princas labai atvirai atsakinėjo į klausimus. Diskusijoje dalyvavusi Greta Galginaitė paklausė apie Danijos buvimą pačia laimingiausia šalimi. Iš pirmosios vietos laimingiausių šalių sąraše Danija nukrito į trečiąją, tad jos klausimas buvo, kokia iš tiesų situacija su ta danų laime. Klausimas lyg ir juokais, bet princo atsakymas buvo labai įdomus: jis palygino danus su arbūzais. Danai, anot jo, yra kaip arbūzai, labai kieti išorėje, bet prapjovus – labai šilti ir minkšti. Laimingi jie yra todėl, kad nenorėdami bendrauti, atsiverti kitiems žmonėms yra kieti iš išorės, tačiau draugystei užsimezgus, viskas pasikeičia iš esmės.
– Ar galvojate sugrįžti į Lietuvą?
– Galvoju. Šiuo metu labai gerai jaučiuosi Danijoje, bet juk negali žinoti, kas bus. Norėčiau ateityje grįžti į Lietuvą, juk šeima ir draugai gyvena čia. Juk esama tam tikro ryšio: kad ir kur būtum, niekuomet ten nebūsi toks savas. Mokant kalbą ir pažįstant kultūrą šalia danų galima būti labai arti, bet vis tiek jautiesi truputį kitoks.
