Daugiau kaip du dešimtmečius Dzūkijos kaime Liškiavoje klebonavęs Valius Zubavičius dabar susirūpinęs Aleksoto klebonijos ir jai priklausančių parapijos namų grožiu – tęsia savo pirmtako kunigo pradėtus statybos darbus.
Šiltą pavasario dieną vienas darbininkas lauke sodino gėles, o kitas klojo trinkeles.
„Padėk Dieve“, – eidamas pro juos ir nešdamasis didelį raktų ryšulį ištarė V.Zubavičius.
Klebonui pasisekė – kovo pradžioje, prieš pat mero rinkimus, Kauno savivaldybė jo parapijai skyrė 20 tūkstančių eurų iš Visuomeninės paskirties objektų pritaikymo gyventojų bendrai kultūrai puoselėti programos.
Pikti liežuviai plaka, kad taip galėjo būti atsidėkota už paramą rinkimuose.
Prašydamas skirti pinigų klebonas nurodė, kad jų reikia prie bažnyčios sudėti naujas trinkeles, perkelti elektros įvadą, įrengti laiptus.
Kovo 5 dieną Kauno miesto taryba prašymą patenkino, o balandžio 10-ąją pinigai jau buvo reikiamoje sąskaitoje.
Tai – ne vienintelė Kauno savivaldybės parama Aleksoto parapijai per pastaruosius metus, kai čia ėmė šeimininkauti V.Zubavičius.
Pernai buvo skirta 30 tūkstančių litų tvorai mūryti.
Statyti ilgos tvoros nereikėjo, tik jos dalį, kuri klebonui badė akis, nes buvo apraizgyta spygliuotąja viela. Panaši tvora atsirado ir prie V.Zubavičiaus namo Garliavoje.
Negi klebonas statybines medžiagas, pirktas už Kauno savivaldybės skirtas lėšas, naudoja ir nuosavam namui?
Direktoriaus atmintis trinka
Aleksoto parapijoje klebonui tvarkytis ir panaudoti savivaldybės skirtas lėšas padeda įmonė „Archis“.
Jos vadovas Jonas Urbonas stengiasi, kad darbai būtų atlikti kuo geriau.
J.Urbonas gyrė naująjį Aleksoto kleboną – esą jis puikiai išmano apie statybas, galėtų būti geras direktorius.
Be to, ir jo aura gera – kai per mišias laimina, jauti, kad iš tiesų gavai palaiminimą.
Paklaustas, ar padeda ir klebonui namą Garliavoje rekonstruoti, J.Urbonas papurtė galvą: „Aš ten nedirbu, tik pakonsultavau.“
Direktorius patikino, kad jo įmonė nesudarė V.Zubavičiui nei darbų sąmatos, nei tvoros prie namo Garliavoje mūryti.
Tačiau taip kalbėdamas direktorius dar nežinojo, kad „Lietuvos rytas“ turi V.Zubavičiaus namo rekonstrukcijos sąmatą. Ją sudarė būtent jo įmonė „Archis“.
Žurnalistė J.Urbonui parodė jo įmonės parengtą dokumentą – Garliavoje numatomų daugiau kaip 242 tūkstančių litų (70 tūkst. eurų) vertės darbų sąmatą. „Archis“ direktorius sutriko ir tyliai ištarė, kad nieko neprisimena.
„Koks ten namas – senos statybos, niekuo neypatingas“, – galiausiai numojo ranka J.Urbonas.
Stogas švies raudonai
Prie 1989 metais statyto, o dabar rekonstruojamo trijų aukštų mūrinio namo šiuo metu pluša darbininkai.
Jie baigia dengti naują raudoną skardinį stogą.
Pagal patentą dirbantys vyrai paaiškino, kad skardos prireikė nemažai – apie 300 kvadratinių metrų.
Paklausti, ar V.Zubavičius tikrina jų atliktų darbų kokybę, vyrai nusišypsojo: „Jis šeimininkas, todėl ir tikrina.
Bet priekaištų mums neturi, nes stengiamės dirbti gerai.“
Pašnekovai pridūrė, kad jie tik stogą dengia.
Taigi kas ir už kieno pinigus mūrijo tvorą ir atliko kitus darbus, kurie numatyti sąmatoje?
Juk darbų buvo suplanuota nemažai – ardyti betonines grindis, kasti gruntą, jį tankinti vibroplokštėmis, įrengti posluoksnį grindims, išvežti statybinį laužą. Tai žino tik pats namo šeimininkas.
Sulaukia ir pagalbininkės
– Kodėl jus iškėlė iš Liškiavos, gal kuo nors prasikaltote? – „Lietuvos ryto“ žurnalistė paklausė V.Zubavičiaus.
– Ir gerai padarė. Visą gyvenimą klebonu vienoje vietoje neprabūsi.
Kuo jaunesnis išeini, tuo lengviau pritampi kitoje parapijoje. Net 25 metus vienoje vietoje buvau.
– Ar Aleksote jums netrūksta šurmulio, juk į Liškiavą plūsta vestuvininkai, turistai?
Turbūt ten ir gerokai daugiau vestuvių rengiama?
– Esu laimingas, kad čia tokia ramybė. Didelis judesys vargina. Ir metai ne patys jauniausi, ne patys gražiausi.
Ten būdavo iki 100 vestuvių per metus. O čia, Aleksoto parapijoje, – tiktai 15 vestuvių ir daugiau kaip 50 krikštynų.
Čia tik 200 žmonių sekmadienį per dvejas mišias susirenka.
Bet yra ir čia ką nuveikti. Stengiuosi truputėlį atnaujinti, sukurti estetinį grožį.
Pirmas mano tikslas – sutvarkyti bažnyčią, zakristiją. Nupirkau gražius uždangalus altoriui, žvakides, kilimus.
Radau tvorą spygliuotą. Labai nustebau. Skyrė pinigų, sutvarkiau. Man gražūs tokie darbai.
– Ten gyvenote gerokai aktyviau?
– Be abejo, ten visada judėjimas – šiokiadieniais apie 300 žmonių praeidavo, o savaitgaliais – iki pusantro tūkstančio. Ir prezidentai atvažiuodavo.
– O kam Liškiavoje atitekdavo vestuvininkų pinigai?
– Parapijai. Tai buvo aukos – kiek kas galėjo, tiek tas mokėjo. Pagal savo galimybes.
– Rankose laikote daug raktų. Nuo ko jie?
– Visų durų – bažnyčios, parapijos namų.
– O jūs pats kur gyvenate?
– Čia, parapijos namuose, viršuje.
– Kalbama, kad prabangų namą statotės.
– Ne. Kokį namą? Nieko nestatau.
– Bet garliaviškiai jus atpažino.
– Ai, koks ten namas, dvidešimties metų senumo.
– Bet erdvus, rekonstruotas. Kam jums reikia tokio didelio?
– Gal senatvėje reikės.
– Negi kunigais senatvėje nepasirūpina pati Bažnyčia?
– Pasirūpina, bet jei yra galimybė...
– Taip anksti mąstote apie senatvę?
– Jau ne pirma jaunystė.
– Iš kokių lėšų rekonstruojate savo namą Garliavoje?
– Iš savo lėšų.
– Žinome, kad dar turite butą Druskininkuose ir apartamentus Šventojoje. Kam jums tiek turto?
– Ar aš negaliu paveldėti? O jei jūs man dovanotumėte butą, ar negaliu iš jūsų priimti?
– Klebone, aš tikrai nedovanočiau jums buto.
– Aš gaudavau algą, viską esu deklaravęs.
– Vadinasi, kunigas iš tarnystės gali susitaupyti geram namui?
– Gali. Tai ne milijonierių namas.
– O kas ta Jurgita aptemptais džinsais, kuri jūsų name Garliavoje būna?
– Darbuotoja iš Liškiavos – ji man padeda. Ne ji viena atvažiuoja padėti.
– Vadinasi, Jurgita yra šeimininkė?
– Ne, šeimininkės aš neturiu, – baigė pokalbį V.Zubavičius ir užrakinęs parapijos namus išėjo pas ligonį atlikti kunigo pareigų.
