Tai ne siaubingas ateities vaizdas – laimė, jis iš praeities. Sovietinę armiją šlovinantis paradas vyko prieš 25 metus, 1990-ųjų gegužės 9-ąją, kai Lietuva jau beveik du mėnesius buvo paskelbusi nepriklausomybę. Šiuos aktualia istorija tapusius kadrus nufilmavo dabar jau 85 metų sulaukęs tautinio atgimimo metraštininku vadinamas vilnietis Albinas Kentra.
Palydėjo ne vieną signatarą
A.Kentrą su filmavimo kamera ant peties buvo galima sutikti ir šių metų balandžio 6 d. mirusio signataro, vieno Sąjūdžio įkūrėjų Romualdo Ozolo laidotuvėse.
Nuo 1988-ųjų A.Kentra beveik nepraleido nė vieno svarbesnio laisvės Sąjūdžio įvykio. Bet Vilniaus miesto ir ypač universiteto istorijos akimirkas jis pradėjo filmuoti dar anksčiau.
A.Kentra iki šiol išslapstęs po įvairias vietas saugo nuo gaisrų ir vagių vaizdo dokumentus – kai kurie jų suskaitmeninti, kai kurie tebėra įamžinti kino juostose.
Daugelis tų, kurie 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais mokėsi Vilniaus universitete, pamena vyriškį su juokinga skrybėle, vaikštinėjusį po Istorijos ir Filologijos fakultetų kiemelius.
Jis darbavosi Filologijos fakulteto audiovizualinėje laboratorijoje, kur iš garso įrašų buvo mokoma užsienio kalbų.
Skambėjo labai nekaltai, o iš tiesų A.Kentros, anglų kalbos dėstytojo, įkurta audiovizualinė laboratorija, sovietų valdžiai nė neįtariant, veikė kaip informacinio ginklo gamykla kovojant su komunistine imperija.
Mokė tikros anglų kalbos
Norint pralaužti geležinę sovietų imperijos uždangą, pirmiausia reikėjo pramušti skylę informacinės blokados sienoje. O šiam tikslui buvo būtina tinkamai išmokti anglų kalbą.
Baigęs anglų filologijos studijas Sankt Peterburgo (Leningrado) universitete 1965 metais A.Kentra teigė pastebėjęs, kad Sovietų Sąjungoje mokoma tokios anglų kalbos, kurią išmokęs negali suprasti angliškai kalbančio vakariečio.
„Buvo mokoma tarti žodžius atskirai, ne teksto kontekste. Gauti gyvų pokalbių įrašų buvo neįmanoma. Supratau, kodėl taip buvo daroma. Mat radijo laidos iš JAV, Vakarų Europos rusų, lietuvių ir kitomis SSRS tautų kalbomis buvo slopinamos. O britų agentūros BBC laidos anglų kalba neslopinamos pagal antihitlerinės koalicijos šalių susitarimą. Todėl sovietų valdžia, vaizdžiai tariant, neįsileido tikros anglų kalbos, kad pavergti piliečiai negalėtų bendrauti su anglakalbiais, nesuprastų užsienio radijo stočių pranešimų“, – tikino A.Kentra.
Tada jis ėmėsi pastangų Vilniaus universiteto Filologijos fakultete kurti audiovizualinę laboratoriją, kurioje studentai galėjo mokytis tikrosios, o ne teoretizuotos, negyvos anglų kalbos.
„Bandžiau savotiškai pralaužti geležinę Sovietų Sąjungos sieną, pro kurią į Lietuvą sunkiai prasiskverbdavo bet kokios žinios iš laisvojo pasaulio. Atrodo, kad pavyko“, – sakė garbaus amžiaus rezistentas.
Nenusileido japonams
Iš dalies dėl A.Kentros audiovizualinės laboratorijos prasidėjus tautiniam atgimimui Lietuvoje buvo išugdyta karta, kalbėjusi angliškai gerokai sklandžiau nei dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius. Jam neteko mokytis Vilniaus universiteto audiovizualinėje laboratorijoje, tai matyti iš jo nesėkmingų bandymų rėžti kalbas angliškai.
Gyvosios anglų kalbos žinios padėjo Sąjūdžio veikėjams neblogai susikalbėti angliškai su Michailo Gorbačiovo atšilimo laikais į Vilnių pradėjusiais atvykti Vakarų korespondentais, pateikti savo, o ne Maskvos skleidžiamas žinias apie Lietuvos laisvės siekius.
Informacinę blokadą pralaužti padėjusią VU laboratoriją A.Kentra kūrė kartu su inžinieriais fizikais. Buvo sukurta anuomet pažangi tranzistorine technologija grįsta garso įrašymo ir atkūrimo sistema, vilniečio teigimu, nenusileidusi ano meto japonų organizacinės technikos lygiu.
Žinoma, gauti detalių tada buvo labai sudėtinga, radijo ir vaizdo technologijos buvo priskiriamos karinei pramonei, jų gamyba – įslaptinta. Tik dėl vienos detalės A.Kentra trenkdavosi į Pskovą ar kitus SSRS miestus.
Parūpinti vinilinių plokštelių su garsinėmis anglų kalbos pamokomis jam padėjo universitete stažuotę atlikusi JAV lietuvė.
Puošė universiteto veidą
A.Kentra daug prisidėjo kuriant tautinį, lietuvišką Vilniaus universitetą ir priešinosi projektui perkelti Renesanso laikus siekiančią Europos aukštąją mokyklą į sovietinės architektūros Saulėtekį.
Išsaugoti europietišką ir sukurti tautinį VU įvaizdį buvo bandoma kuriant įvairias freskas, gobelenus, kurių gausu ne tik centriniuose rūmuose, bet ir Filologijos bei Istorijos fakultetuose.
Tomis lietuviškomis freskomis, kurias kūrė dailininkai Antanas Kmieliauskas, Petras Repšys, Rimtautas Gibavičius, šiais laikais domisi užsienio turistai, įtraukiantys universitetą į savo turistinius maršrutus.
„Kai kam Filologijos fakultete tokia mano veikla nepatiko, bet mane apgynė tuometis universiteto rektorius Jonas Kubilius, kuris buvo išprusęs žmogus ir išmanė meną“, – prisimena A.Kentra.
Kamera – iš JAV
Ilgametis Vilniaus rektorius J.Kubilius būtų švilpęs iš posto, jei sovietų valdžia būtų žinojusi, kokį paukštį jis po savo sparnu priglaudė.
A.Kentra pokario laikais kovėsi partizanų gretose, už tai buvo kalintas. Tačiau jam savotiškai pasisekė, kad vėliau, išduodant pasą, buvo klaidingai įrašyta jo pavardė – tik todėl jam ir pavyko pasiekti aukštąjį mokslą.
Sostinės videometraštininkas sunkiai įsivaizduojamas be savo firminės skrybėlės ir filmavimo kameros ant peties – toks jis atrodo tarsi XX a. pabaigos vilniečio simbolis.
Vyriškis sakė, kad skrybėlę jis gavo iš JAV lauktuvių apie 1980-uosius ir ją nešiojo kelis dešimtmečius, tik pastaruoju metu kažkur nukišo.
Tais laikais, kai pavydą aplinkiniams žadino net suomiška striukė, amerikietiška filmavimo kamera sovietinio piliečio rankose atrodė tarsi kosminė technika iš tolimos galaktikos.
Ją apie 1970 metus A.Kentrai iš Amerikos atvežė universitete dirbusi čikagietė lituanistė Ramutė Plioplytė.
Šiais laikais kamerą, kuria iki šiol filmuoja svarbiausius įvykius Vilniuje, A.Kentrai padovanojo verslininkas Juozas Kazickas kaip patriotinio uolumo pripažinimo ženklą.
„J.Kazickas pernai mirė, tai naujos kameros nebesulauksiu. Bet ir šitos mano amžiui užteks“, – juokavo 85 metų Vilniaus videometraštininkas.
