Tikrų, parako uosčiusių karo veteranų buvo nedaug, bet netrūko 50–70 metų ordinais pasipuošusių vyrų, tarnavusių Afganistane ir vykdžiusių SSRS spec. tarnybų diversines užduotis karštuose pasaulio taškuose. Lietuvos valdžią ir ypač Dalią Grybauskaitę dėl neva parodytos nepagarbos kritusiems kovoje su fašizmu kaltino ir į pergalės jubiliejaus minėjimą Antakalnio kapinėse atėjęs jidiš kalbos specialistas profesorius Dovydas Kacas.
„Gėda istorijos klastotojams! Šlovė išvaduotojams!“ – prie memorialo sovietų kariams šaukė pusamžis vyriškis rusiškai. Tūkstančius susirinkusiųjų į Antakalnio kapines pasveikino Rusijos ir Baltarusijos ambasadoriai.
Vis dėlto rusakalbių jaunuolių su „kolorado“ juostelėmis buvo bene daugiau nei žilagalvių, juolab tikrai kariavusiųjų Antrojo pasaulinio karo frontuose. Vienas tokių – 98 metų Ivanas Poliusas, perėjęs frontą nuo Smolensko iki Budapešto.
„Žiaurus buvo karas. Vokiečiai žiaurūs, bet ir mūsiškiai, aišku, ne švelniau su jais elgėsi“, – pripažino veteranas.
Grupė jaunų, apie 25–30 metų rusakalbių vyriškių ne itin draugiškai sutiko žurnalistą, paklaususį, ar šie irgi kariavo, jeigu vaikšto įsisegę Georgijaus juosteles?
„Ne jūsų reikalas. Georgijaus juostelę įsisegėme kaip pagarbos su fašizmu kovojusiems ir žuvusiems mūsų didžiosios rusų tautos didvyriams simbolį. Ir mes pasiryžę sekti jų pėdomis, kausimės su fašizmu, kur tik jis pasirodytų – ar Ukrainoje, ar Lietuvoje, ar dar kitur“, – atkirto Sergejumi pasivadinęs vyras, pasisakęs, jog į Vilnių su draugais atvyko iš Klaipėdos.
Kapinėse nemažai žmonių, daugiausiai jaunų, atėjo segėdami ne tik Georgijaus juosteles, bet ir Rusijos valstybinės vėliavos spalvas atitinkančius kaspinus arba rankose nešėsi rusiškas trispalves vėliavėles.
Pagerbti sovietų pergalės prieš Vokietiją į Antakalnio kapines atėjo ir su S.Wiesenthalio centru susijęs, Vilniuje dėstantis profesorius iš Izraelio D.Kacas.
„Pergalė prieš hitlerizmą buvo svarbiausias epochos įvykis. Lietuvos prezidentė parodė baisų netaktą nenusiuntusi į Maskvą jokio atstovo, nepadėjusi gėlių prie paminklo Paneriuose palaidotiems sovietų karo belaisviams. Ji pasirodė kaip kraštutinė nacionalistė. Demokratinei visuomenei toks elgesys nepriimtinas“, – pasipiktinęs kalbėjo žydų mokslininkas.
Tarp veteranų pavyko sutikti ir kelis lietuvius. Vienas jų – sovietų partinis veikėjas, 1982–1990 metais buvęs Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sekretorius 87 metų Jonas Gureckas. Ant jo krūtinės tviskėjo ordinas su penkiakampe žvaigžde ir Lenino profiliu.
J.Gureckas prisipažino nekariavęs – kariavo jo tėvas, o jis pats karo metais buvo evakuotas ir dirbo karinėje gamykloje Rusijos gilumoje.
Kitas ordinais pasipuošęs lietuvis 90 metų Kostas Banevičius kovėsi 16-osios lietuviškosios divizijos (lietuvių ten buvo apie 36 proc. – Red.) gretose. Tiesa, į tarnybą jis savanoriu išėjo jau 1945-ųjų pradžioje, kai sovietų armija jau buvo išstūmusi vokiečius iš Lietuvos ir vėl okupavusi mūsų šalį.
„Žinoma, Stalinas ir jo aplinka kalta, kad nebuvo pasirengta vokiečių antpuoliui, nors mūsų žvalgyba apie pavojų perspėjo. Pamenu, vokiečių puolimo išvakarėse rusų karininkai linksminosi, kažką šventė. Blogi iš pradžių buvo vadai, tik kai ėmė vadovauti tokie maršalai kaip Georgijus Žukovas, Konstantinas Rokosovskis, mes ir laimėjome. Čia atvykome pagerbti kritusių draugų ir nereikia dabar brukamos politinės isterijos painioti su pagarba žuvusiems kariams“, – tvirtino K.Banevičius.
Jis teigė, kad po karo Lietuvoje maždaug pusė gyventojų sakydavę – gerai, kad mus okupavo rusai, o ne vokiečiai.
„Bet kita pusė sakydavo, kad geriau jau būtų likusi vokiečių okupacija“, – prisimena veteranas.
Sovietų armijos pergalės prieš Vokietiją iškilmėse Antakalnio kapinėse buvo ir keistų vaizdų: vaikščiojo vyriškis su plakatu, ant kurio keliomis kalbomis buvo parašyta: „Kristus. Atgailauk, aš ateinu“.
