Aštuoniolikametė iš Meksikos A.Hernandez-Perez į susitikimą atbėga sušilusi, uždususi ir kelias minutes vėluodama. Mergina skuba išsitraukti švarką, ant kurio prisegiota daugybė daiktų ir ženkliukų.
Tai – įvairių šalių ir miestų ženkleliai, bėgimo varžybų numeris ir, žinoma, nedidelė meksikietiška skrybėlė.
„Tai mamos dovana“, – paaiškino praėjusių metų rugpjūtį į jai visai nepažįstamą Lietuvą viena išsiruošusi moksleivė.
– Kaip sugalvojote mokytis Lietuvoje? – „Sostinė“ paklausė A.Hernandez-Perez.
– Į Lietuvą patekau bendradarbiaujant su tarptautine „Rotary“ organizacija.
„Rotary“ klubai veikia įvairiose šalyse ir remia įvairius socialinius projektus bei moksleivių mainus. Kreipiausi į šią organizaciją ir nurodžiau, kad noriu mokytis Europoje.
Klubas man pasiūlė vykti į Lietuvą. Įsijungiau interneto paieškos sistemą ir pirmiausia pamačiau Trakų pilį. Pamaniau, kad bus įdomu, ir atvažiavau.
Anksčiau buvau girdėjusi, kad yra Baltijos šalys, bet apie jas nieko daugiau nežinojau.
– Koks buvo pirmasis įspūdis Vilniuje?
– Tikėjausi, kad čia bus šalta. Atskridau rugpjūčio mėnesį ir išlipusi iš lėktuvo pajutau karštį. Kai nuvykau į šeimą, kurioje turėjau gyventi, mane pasitiko šortais ir palaidine su petnešėlėmis vilkinti laikinoji sesuo. Aš atrodžiau šiltai apsirengusi.
Mano laikinoji šeima buvo labai draugiška ir padėjo man apsiprasti. Juk atvykusi nesupratau nė žodžio lietuviškai.
Oro uoste bandžiau perskaityti kažkokį lietuvišką užrašą, o šalia manęs stovintis vyras nusijuokė: „Tu tikrai jo neištarsi.“
– Dabar jau šiek tiek išmokote lietuviškai?
– Pradžioje lietuvių kalba atrodė tikrai sudėtinga ir visiškai nesuprantama.
Vėliau po truputį pradėjau suprasti vieną kitą žodį. Dabar suprantu daugiau nei moku pasakyti. Šiek tiek suprasti šią kalbą man padėjo gyvenimas vilniečių šeimoje. Dar lankau lietuvių kalbos kursus Vilniaus universitete.
– Kaip sekasi mokytis lietuviškoje mokykloje?
– Užupio gimnazija – labai miela ir demokratiška mokykla. Kai atėjau į ją pirmą dieną, visi šoko ir dainavo.
Kai Meksikoje prasideda nauji mokslo metai, visi atrodo rimti ir susikaupę – klausosi mokytojų, o pasikalbėti su draugais galima tik pašnibždomis.
Šioje gimnazijoje man pasirodė, kad visi atėjo vieni kitų pasiilgę ir laimingi – sveikinosi, dovanojo mokytojams gėles, dainavo. Tuomet pagalvojau: „Čia tai bent mokykla.“
– Kuo skiriasi moksleivių gyvenimas Vilniuje ir Meksikoje?
– Labai nustebau, kai per pirmąją pamoką mokytojai atėjus į klasę visi atsistojo. Kodėl? Bet jei visi taip daro, atsistojau ir aš.
Meksikoje mes taip pat gerbiame mokytojus, sveikinamės, bet atsistoti nereikia.
Vilniuje mane dar labai nustebino anglų kalbos lygis. Mūsų mokyklose niekas taip gerai nekalba angliškai.
– Daug kas sako, kad lietuviai – šalti ir uždari. Ar buvo sunku čia susirasti draugų?
– Žmonės čia mandagūs, bet susidraugauti su jais sunku.
Ateinu į mokyklą, bendrauju su bendraklasiais, bet jaučiu, kad esu kažkur už jų rato, patekti į jį sunku.
Turiu keletą draugų, bet jų susirasti nėra taip paprasta, kaip tikėjausi.
– Kas nustebino, kai apsigyvenote vilniečių šeimoje?
– Šiuo metu gyvenu jau trečioje lietuvių šeimoje, taip buvo numatyta mūsų mainų programoje. Vienoje šeimoje mane globojo dvi laikinosios seserys, kitoje – taip pat. Dabar globoja sesuo ir brolis, bet jis taip pat dalyvauja mainų programoje ir yra išvykęs į Meksiką.
Iš tiesų visos šeimos man labai padėjo, palaikė, kai jausdavausi vieniša.
Mane nustebino viena smulkmena – Meksikoje įėję į namus mes neprivalome nusiauti batų. Prie to reikėjo įprasti.
Meksikoje šeimos nariai daugiau laiko praleidžia kartu. Kai atvykau, čia buvo atostogos. Tėvai buvo kartu su vaikais, kartu valgydavo ir ruošdavo valgį, bet kai prasidėjo mokslo metai, visi pradėjo valgyti atskirai – kas kada turi laiko. Valgyti vienai man atrodė labai neįprasta.
Gyvendama Vilniuje pastebėjau, kad vaikai čia daug savarankiškesni nei Meksikoje. Jei Meksikoje mes norime nuvažiuoti pas draugus ar į kokį būrelį, paprašome tėvų ar senelių, kad nuvežtų, o paskui parvežtų atgal. Čia reikia pasižiūrėti į autobusų tvarkaraštį ir visur, kur reikia, nuvažiuoti patiems.
Į Vilnių atvykau per atostogas, su savo laikinąja šeima leidome laiką, kažkur važiavome, bet į mokyklą teko važiuoti autobusu. Pastebėjau, kad bendraamžiai čia savarankiškesni ir priimdami sprendimus.
Jei Meksikoje be tėvų sutikimo pasirinktume mokyklą ar profesiją, atrodytų, kad tai darome prieš savo šeimos valią.
Čia dažnai girdžiu: „Jei nori – daryk, bet tai tavo atsakomybė.“ Kai Vilniuje jaunuoliai pradeda pasakoti apie tai, kad bandė rinktis vieną, po to kitą universitetą, man kyla klausimas: „O ką sakė tėvai? Jie į tai atsako: „Tai – mano sprendimas.“
– Kas dar jus nustebino Vilniuje?
– Pastebėjau, kad vilniečiai labai daug vaikšto.
Meksikoje gyvenu nedideliame mieste. Iš jo vieno galo į kitą pėsčiomis galima nueiti per pusvalandį, bet visur važiuojame automobiliu.
Po pirmųjų pasivaikščiojimų su šeima ir su draugais Vilniuje jaučiausi labai pavargusi.
Dabar šiek tiek įpratau, bet jei tik turiu galimybę, autobusu pavažiuoju bent dvi stoteles.
– Ar Vilniuje sunku gyventi užsienietei?
– Nesakyčiau. Parduotuvėje viską galiu pasiimti pati, nieko nereikia klausti. Jei ieškau ko nors ypatingo, padeda draugai.
Daugelyje parduotuvių ir kavinių galima susikalbėti angliškai, bet, pavyzdžiui, senamiestyje įsikūrę suvenyrų pardavėjai angliškai nesupranta.
Kartą man nepavyko pašte išsiųsti siuntinio į Meksiką. Ten dirbo jauna moteris, kalbanti tik lietuviškai arba rusiškai. Tai buvo prieš kelis mėnesius. Dabar turbūt jį išsiųsčiau, nes svarbiausių žodžių pramokau pati.
– Esate toli nuo namų, ko labiausiai pasiilgstate?
– Aštraus maisto. Iš pradžių mama man atsiųsdavo meksikietiškų produktų, todėl kai kurių patiekalų galėjau pasigaminti ir čia. Dabar tokios būtinybės nebėra, jau įpratau prie vietos maisto. Čia viskas valgoma su bulvėmis. Mano didžiausias atradimas buvo cepelinai, juos labai mėgstu.
Kelios draugės kartą nusivedė mane į parduotuvę ir pasiūlė nusipirkti traškučių. Jie esą tokie aštrūs, kad jos gali suvalgyti vos kelis. Deja, jie buvo saldūs.
Tačiau Vilniaus centre yra keletas tikrai gerų meksikietiškų restoranų.
Žinoma, pasiilgstu ir savo šeimos, draugų. Kartą, kai ilgai nebuvo saulės ir vargino žvarbus oras, mane tikrai buvo apėmęs namų ilgesys. Tada prisiminiau mamos žodžius: „Jokie dalykai nebūna geresni ar blogesni vieni už kitus. Jie tiesiog skirtingi.“ Suprantu, kad reikia džiaugtis tuo, kas yra.
– Kaip įpratote prie lietuviškų orų?
– Yra daug dienų, kai dėl lietaus ir vėjo nesinori eiti iš namų. Tada sėdžiu ir galvoju apie toli esančius savo namus.
Pradžioje buvau tiesiog susižavėjusi sniegu. Tai buvo dieviška. Jį buvau mačiusi tik vaikystėje, kai lankėmės Vokietijoje, bet niekada nebuvau mačiusi, kaip iš dangaus krinta snaigės.
Tačiau greitai supratau, kad tai – ne tik graži akimirka. Laukė ilga žiema. Kartais atrodė, kad jos neištversiu.
Negalėjau net įsivaizduoti, kad būna toks šaltis, ir apsivilkdavau viską, ką turiu.
Nemanau, kad dar teks patirti ką nors panašaus, bet tai buvo gera patirtis. Tačiau čia labai ilgos dienos.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Turiu nemažai draugų iš įvairių šalių, dalyvaujančių moksleivių mainų programose, besimokančių lietuvių kalbos, su jais ir praleidžiu daugiausia laiko. Vaikštome po miestą, užsukame į kavines – čia tapau priklausoma nuo žaliosios arbatos. Savaitgaliais apsilankome naktiniuose klubuose.
Mėgstame vaikščioti po senamiestį, dažnai užkopiame į Trijų Kryžių kalną pasigrožėti miesto panorama. Vilnius – labai švarus ir žalias.
Gyvename šalia nedidelio miško, todėl žaluma pasitinka vos išėjus iš namų.
Atšilus orams kartu išsiruošiame pabėgioti į Vingio parką ar upės pakrantėmis. Pernai rudenį dalyvavau ir vienose linksmose bėgimo varžybose.
– Mokslo metai Vilniuje baigsis birželį. Kokie jūsų ateities planai?
– Grįšiu į Meksiką, kur planuoju studijuoti mediciną. Noriu studijuoti viename svarbiausių Meksikos universitetų, nors įstoti į jį tikrai sunku.
Šeima, kurioje gyvenu, sakė, kad Lietuvoje taip pat yra galimybių studijuoti mediciną anglų kalba. Tokios galimybės neatmetu, reikėtų pasitarti su mama, bet dabar planuoju grįžti į Meksiką.
– Laukiate dienos, kai įsėsite į lėktuvą, skrendantį į Meksiką?
– Mokslas Lietuvoje man tapo rimtu išbandymu. Peržengiau savo komforto zoną. Jaučiu, kad per tą laiką pasikeičiau ir pati. Atrodo smulkmena, bet pasikeitė net mano skonis. Anksčiau negalėjau pakęsti grybų, dabar man jie patinka.
Lietuva man suteikė galimybę subręsti, pasikeisti ir tapti savarankiškai. Ši šalis tikrai liks mano širdyje, kaip ir draugai bei mane priėmusios šeimos.
Prieš kelis mėnesius labai laukiau dienos, kai keliausiu namo, atrodė, jog laikas slenka taip lėtai. Dabar negaliu patikėti, kad gyventi čia liko visai nedaug.
Dvejopas jausmas. Noriu grįžti pas savo šeimą ir draugus, bet nenoriu išvažiuoti ir iš Vilniaus – jaučiu, kad mano gyvenimas yra čia.
