„Taisau, jei faktai neatitinka tikrovės. Arba jei labai netinka mano pasakymas, kuris skambėjo neblogai šnekamąja kalba, bet užrašytas atrodo nelabai patraukliai“, – dainininkė tvirtina, kad iš esmės žurnalistų tekstų stengiasi netaisyti. „Nors yra buvę, kad perskaičiau straipsnį ir visa esmė pasirodė netinkama. Spalva kažkokia negraži. Bet tada jau mes susitarėm, kad ir jiems nieko tokio, ir man nieko tokio, kad perrašysim viską“.
Jei žurnalistas nesutinka pataisyti N.Bunkės minčių, ji tvirtina nepykstanti. „Suprantu, kad tai jam yra skandalinga tema. Pati kalta. Galėjau to nesakyti. Yra žurnalistų, su kuriais galima kalbėtis atviriau ir „prabraukyti“, kas netinka. O su kai kuriais reikia labai atsargiai“.
Kai pramogų pasaulio atstovės paklausiau, ar žurnalistas įpareigotas įstatymais parodyti tekstą pašnekovui, ji sąžiningai atsakė: „Nežinau, teisiškai privalo ar neprivalo. Bet man visada privalo“. Dainininkė neslepia – jei apie ją prirašo melo, per renginius ji visada nusisuka nuo tos žiniasklaidos priemonės fotografų.
Ką galima ir ko negalima?
Rengdama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai skirtą straipsnį N.Bunkei skambinau neatsitiktinai. Prieš kelis mėnesius apie ją juokavome su Žurnalistų Sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi. Skambinau jam, ištikta panikos – jau greitai turėjau atiduoti straipsnį žurnalui, o mano pašnekovas nusprendė, kad nori, jog straipsnio nebūtų išvis. Norėjau išsiaiškinti, kada galima iš žurnalisto reikalauti, kad interviu nebūtų publikuojamas, jei žurnalistas nenori jo perrašyti.
D.Radzevičius atsakė tiesiai šviesiai – niekada. Tada ir pradėjome pokštauti. Paklausiau: „O jei N.Bunkė man duos interviu, o paskui nuspręs, kad gailisi prikalbėjusi apie intymų gyvenimą, ar ji negali atsisakyti savo pasakojimo apie asmeninį gyvenimą?“
Tik tada pati sužinojau, kad įstatymai žurnalistą įpareigoja nepublikuoti tik to, kas susiję su trečiais asmenimis. Jei kokia nors gražuolė pasakoja apie intymius santykius su Jonu, aš rizikuoju, kad Jonas mane paduos į teismą už be jo leidimo paviešintą informaciją. O jei moteris atviravo apie savo jausmus, o paskui sugalvojo, kad to nereikėjo pasakyti – tai jau jos problema. Pasak D.Radzevičiaus, žurnalistas neprivalo dirbti psichologu – jo pareiga tėra tiksliai pateikti informaciją.
„Žinoma, čia galioja ir protingumo principas. Žurnalistas turėtų galvoti pirmiausia apie visuomenės interesą. Mano įsitikinimu, Bunkė ar Zvonkė su viešu interesu apskritai neturi nieko bendro“, – pokalbio pabaigoje D.Radzevičius paragino skirti smalsumo tenkinimą nuo rimtos žurnalistikos.
Nelįsti į kito darbą
Todėl dabar N.Bunkę pamirškime. Daug mažiau juokinga, kai žurnalistais Lietuvoje lygiai taip pat nepasitiki rimti menininkai, mokslininkai, filosofai, politologai, verslininkai. Per dešimtį darbo metų tik du pašnekovai man pasakė, kad teksto atsiųsti nereikia. Tai buvo verslininkas Rinardas Goda ir psichiatras Linas Slušnys. „Kaip aš nenoriu, jog kas nors lįstų į mano darbą, taip nelendu ir į žurnalisto darbą“, – L.Slušnys gali atsisakyti kalbėtis su konkrečiu žurnalistu, tačiau jei jau duoda interviu, pasitiki jo profesionalumu.
Vakarų Europoje tekstų derinimas su pašnekovais – negirdėtas neregėtas dalykas. Žurnalistai dažniausiai patys tikslinasi, jei kokia nors mintis jiems atrodo neaiški. Tai nereiškia, kad klaidų visada pavyksta išvengti. Tačiau tada pašnekovas gali prašyti redakcijos paneigti tai, kas buvo perteikta klaidingai.
„Verslo žinių“ žurnalistas Rytas Staselis stengiasi dirbti vakarietiškai – tekstų nederina. Tačiau pasitaiko atvejų, kai iškeliamo komentaro arba interviu sąlyga – galimybė pasižiūrėti galutinę redakciją.
„Tada laikausi vienos griežtos taisyklės – jei prašoma paskaityti citatą, žmogus ir gauna tik tą pastraipą“, – R.Staselis jokiu būdu nerodo pašnekovui viso straipsnio teksto. „Pasitaiko perfekcionistų, kuriems jų viešos citatos labai reikšmingos. Būna ir savo srities profesionalų – teisininkų, ekonomistų, inžinierių, kurie nenori rizikuoti savo reputacija“. Išmaniųjų technologijų laikais žurnalistas ėmė dažnai su tokiais ekspertais bendrauti raštu – tada derinti nebereikia.
Profesorė sugadino atostogas
Žiniasklaidai dažnai priekaištaujama, kad pernelyg mažai rašo apie Lietuvos šviesuolius. Tačiau dažnai paprasčiau apie mokslo naujoves rašyti pačiam, naudojant internete rastą informaciją. Jei nuspręsi pasikalbėti su mokslininku, rizikuoji išgirsti nuobodžią paskaitą. Dar labiau žurnalistas rizikuoja, imdamasis rašyti apie intelektualų asmeninį gyvenimą.
„Prieš vienuolika metų viena fizikos profesorė man sugadino atostogas. Buvau su šeima pajūryje, o ji paskambino ir ėmė klykti, kad jos mamą straipsnyje pavadinau namų šeimininke. Skambino penkias dienas iš eilės, priekaištavo ir grasino teismais“, – apie nemalonią patirtį kalbanti žurnalistė nenori, jog atskleisčiau jos tapatybę. Skaudžiausia jai buvo tai, kad straipsnyje profesorė buvo nupiešta kuo šviesiausiomis spalvomis – pristatyta kaip daug pasiekusi moteris.
Visas konfliktas – tik todėl, jog pati pašnekovė papasakojo, jog karjerą jai padėjusi daryti mama augino jos vaiką. „Paskui ji lyg niekur nieko pasakė, kad mama džiaugėsi gražiu straipsniu“, – jei pašnekovė būtų žurnalistės atsiprašiusi, įtampa būtų nuslūgusi. Tačiau dabar jos viena kitą aplenkia iš tolo.
Kaip patraukti dėmesį?
Užimantys aukštas pareigas ar turintys mokslinius laipsnius žmones su žurnalistais neretai elgiasi lyg vaikai. LRT radijo žurnalistė Agnė Skamarakaitė buvo šokiruota, kai sužinojo – jos laidoje pašnekovas prisistatė „Facebook“ pseudonimu.
„Klausiau jo, kodėl taip pasielgė. Jis teisinosi, kad dirba banke ir nenorėjo painioti visuomeninės veiklos su darbu. Informavau banko atstovus apie tokį jų darbuotojo elgesį. Tai tikrai nustebino, nes dažniausiai santykiai su pašnekovais grįsti abipusiu pasitikėjimu“. A.Skamarakaitė nesuprato, kodėl toje situacijoje reikėjo meluoti. Ji yra kalbinusi ne vieną pašnekovą, kuris nenorėjo atskleisti savo tapatybės, tačiau apie tai visuomet informuodavo laidos klausytojus.
Gal po dešimties metų interneto portaluose politikos įvykius komentuos Rimantas Be, o apie verslą kalbės Audrius Raganosis? Gali nutikti visaip. Tačiau žurnalistų ir pašnekovų pasitikėjimo santykis tampa vis svarbesnis. „Facebook“ sienoje politikai, verslininkai, mokslininkai, psichoterapeutai pasisako daug drąsiau negu spaudoje.
Visada įdomiau dalyvauti gyvoje interneto diskusijoje negu skaityti žurnalisto ir pašnekovo dialogą. Žurnalistas su pašnekovu turi būti sąmokslininkai, besikalbantys apie jiems abiems labai svarbius dalykus – tik taip įmanoma patraukti skaitytojo dėmesį.
