Kažkada, labai seniai, visa tai jau buvo, tik ne Lietuvoje. Mūsų šalyje tais laikais tik karvės ganėsi ten, kur šiandien parduotuvių centrai ir technologijų centrai. Ispanijoje šventoji inkvizicija pradėjo nuo gero darymo („Mes padedame žmonėms susivokti savo tikėjime“, sakė jų reklaminis šūkis ir ragino skambinti nemokamu numeriu). Vėliau tie pareigūnai, kurie žiūrėjo, kad Dievą mylėtų vienodai ir taisyklingai, gavo vis daugiau valdžios. Ir viskas baigėsi laužais, kankinimais įkaitinta geležimi ir kitokiais dalykais, apie kuriuos bažnyčia šiandien nelabai mėgsta prisiminti.
Mūsų dienomis viskas tapo labai paprasta kovoje su laisvu žodžiu, humoru ir kritika. „Tai ne humoras, nes man nejuokinga“, sakė vienas garsus Lietuvos bedarbis, kuriam humoro jausmo likučius amputavo kartu su atlyginimu ir tarnybiniu kabinetu, tampydamas po visas instancijas nemėgiamus žiniasklaidos atstovus, kol dar galėjo susirinkti litų (buvo tokia valiuta) viešajam transportui iš savo sodų bendrijos namelio iki komisijos ar teismo.
Taip pat greitai ir paprastai išsiaiškinama ir su viskuo kitu. Kritika? „Tai – ne kritika, tai – patyčios.“ Žodžio laisvė? „Laisvas žodis neturi teisės įžeisti“. Jie taip pasakė.
Kur įžeidumo ribos? Pasirodo, jas nustatyti lengva. Jei kas nors įsižeidžia, reiškia, tai įžeidimas. Jei kas nors pasijunta nuo jūsų blogai, reiškia, tai – patyčios. Čia kaip su rasiniais nusikaltimais Britanijoje – jei nusikaltimo auka galvoja, kad nusikaltimas buvo padarytas rasiniu pagrindu, tai yra rasinis nusikaltimas, ir tiek žinių.
Kartelė nuleista tiek žemai, kad per ją be vargo galėtų perlipti net ir žemiausiai kritusi nervingos moters savivertė.
Nuolatos įsižeidinėja ir apie patyčias skalambija nesaugūs, nuskriaustais besijaučiantys žmonės, kurie yra tikri, kad visuomenė jų nevertina, o vertina visai ne tuos, ką turėtų vertinti.
Juos užtaria ir jiems padeda politinio korektiškumo priešakinis frontas ir geriems darbams susibūrusi, bet valdžios ir įtakos skonį pajutusi „kovos su patyčiomis“ mafija, sparčiai verčianti kovą su patyčiomis agresyviu sportu ir galios žaidimu. Nukentėjęs čia bus laisvas žodis. Mes rizikuojame tuo, dėl ko mes kažkada kūrėme laisvą Lietuvą.
Lietuvos himne kalbama apie „didvyrių žemę“, o ne apie kompleksuotų nevykėlių, apsistačiusių tvoromis ir apsikaišiusių pagalvėmis ir pūkinėmis kaldromis, verksmingai bėdojančių, kraštą. Lietuvą kūrė drąsūs žmonės, o ne apsižliumbę skundikai, laibais vištgaidžių balseliais ieškantys užtarimo iš visų aplinkui.
Nuskriaustuosius išmokė atsiverti savo skriaudai, ją pamilti ir ieškoti naujų skriaudų. Stalo žaidimas „rask savyje auką“. Klausimų uždavinėti nebegalima: jei abejoji, jei garsiai nereiški pritarimo, esi vaikų savižudybių skatintojas.
Užkalnio straipsniai skatina vaikų savižudybes? Kurgi ne. Turbūt taip pat, kaip žmogaus veikla skatina klimato kaitą. Abiem dalykais nevalia abejoti. Abejotojai yra nusikaltėlių bendrininkai.
Nė vienas mano tekstas dar nepadarė niekam nieko blogo. Niekas nenusižudė, nesusižalojo ir nemirė. Tie, kas įsižeidė, nusipelnė įsižeisti: jų liūdesys ir snargliai, sukami ant kumščio, yra ne mano ir ne visuomenės problema. Žliumbi? Žliumbk, tavo pasirinkimas.
Jei jautiesi blogai nuo mano tekstų, tu jautiesi blogai nuo savęs ir savo sumauto gyvenimo.
Siautėjantys ir raganėjantys psichologai, pasidarę industriją iš kabinėjimosi ir silpnųjų gynimo, jau surengė viešą kampaniją, kur žmonės, pažįstantys Užkalnį, nuo Andriaus Mamontovo iki Gabrieliaus Landsbergio, raginami viešai pasisakyti, ką apie mane galvoja. Ne, ne mintis pareikšti. „Pasakykite jam, kad jums nepriimtina“. Puikiai sumanyta. Jums net nereikia galvoti, už jus jau įvertino, jūs tik turite pakelti rankas ir pasmerkti.
Ne visi kelia rankas ir smerkia pagal naujojo Talibano švilpuką. Sovietiniais laikais irgi ne visi sutikdavo rašyti kolektyvinius smerkimo laiškus apie disidentų literatūra arba apie mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo. Tačiau daugelis dėl šventos ramybės pakilnos rankas ir taip pat pasakys ką nors privalomai aptakaus: „anksčiau man patikdavo, kaip jis rašo, tačiau šiandien aštrumas virto patyčiomis, ir aš jo nebeskaitau“.
Anais laikais irgi apie viską buvo pagalvota: jei kas paminėdavo kritiką, už kurią esą nebaudžiama, atsakymas būdavo „šmeižtas nėra kritika“, ir toliau jau galima buvo planuoti teismo posėdį ir bausmę.
Mano laimė, kad kuo daugiau žmonių sako, kad manęs neskaito, tuo daugiau iš tikrųjų perskaito, ir žiniasklaidos skaitliukai sukasi net švilpdami. Jų pareiškimai apie tai, kad jie Užkalnį ignoruoja, yra bailių apsimetėlių kartojamas melas: jie mano, kad niekas nepatikrins. Žiniasklaida žino, kaip yra iš tikrųjų.
Man yra gerai, kad žino. Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, ačiū Dievui, matuojamas tikrasis skaitomumas ir populiarumas – niekas itin daug dėmesio nekreipia į nelaimingų feminisčių (feminizmu užsiima tos moterys, kurios nerado kitokio gyvenimo įprasminimo – nei šeimoje, nei karjeroje; panašiai kaip JAV rasių lygybės aktyvistais tapo tie, kam nepavyko pasidaryti gerais krepšininkais), taip pat skriaudų pirklių ir ašarų spaudėjų inkštimą. Inkštimą dabar keičia grūmojimai.
Dar niekada per pastarąjį ketvirtį amžiaus žodžio laisvė nebuvo tokiame pavojuje, kaip dabar. Aš pats esu pernelyg senas, pernelyg patyręs ir žinomas, kad mano rašymus galėtų pakeisti rožinių berečių brigada – tokių, kaip aš, neima velnias. Jei kada reikės kokią baudą susimokėti ar teistumą įsiklijuoti, išgyvensiu – išgyvenau anksčiau, nenutildys ir dabar.
Tačiau tai nereiškia, kad galima leistis būti žaginamiems naujųjų smaugikų.
Kiekvienas, kas yra žinomas ir girdimas, turi pareigą nuspręsti, su kuo jis. Elitas yra ne kvailių sambūris, jis žiūri du ėjimus į priekį, ir yra įgalus nuspręsti ir pasirinkti.
Moterys patogiais žemakuliniais batais ir vyrai susirūpinusiais veidais šiandien eina tildyti manęs. Rytoj jie ateis pas jus, nes jiems niekada nebus gana: jiems visada reikės veiklos ir pasiteisinimo savo buvimui, ir patrankų mėsos savo sukurtam demagogijos ir baubų fabrikui.
Rytoj jie ateis pas jus.
