Tai apie vaikus. Pastaruoju metu visuomenėje daug batalijų dėl vaikų. Seime taip pat – priimame, tvirtiname, atidedame įstatymus, aktus, kitus dokumentus. Dėliojami paskutiniai taškai. Tai labai atsakinga ir subtiliai pavojinga. Nes Seime patvirtintas žodis tampa visuomenės gyvenimo ir elgsenos taisykle.
Diskutuojamas visas spektras, tačiau akcentuosiuos į, mano supratimu, labai svarbią ir gilią problemą. Atidesni žmonės tikriausiai pastebėjo, kad Seimas atmetė draudimą dirbti su vaikais seksualiniams nusikaltėliams (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr I-1234 1, 43 ir 47 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 571 straipsniu ir priedu įstatymas). Tiksliau, pasiūlė rengėjams dokumentą pataisyti. Nieko nebūtų keisto, normali Seimo darbo praktika, jei nebūtų galingo spaudimo, kad atseit dėl niekų, menamų ar net išsigalvotų problemų atidėtas toks svarbus įstatymas.
Tą spaudimą puikiai iliustruoja netikėtas šmeižikiškas ir viską atvirkščiai pateikiantis Seimo narės G.Purvaneckienės „straipsnis“, kuriame, kaip sako žemaičiai, „kuom pati kvep, tuom kitą tep“.
Niekas net nekvestionuoja, kad kartą seksualiai išnaudojusiam vaikus asmeniui turi būti sukurti visi įmanomi barjerai nusikaltimą pakartoti. Rengiamas įstatymas kruopščiai numato veiksmų sistemą tokių potencialių galimybių užkardymui. Juolab, kaip teigia specialistai, pedofilija neišgydoma, atlikę bausmę asmenys vėl ieško vaikų. Todėl, kaip sakė vienas Seimo narys, juos iš tiesų reikia „laikyti per patrankos šūvį“.
Tačiau parengtame dokumente, ginančiame vaikus nuo pedofilų, netikėtai atsiranda sąvoka apie vaiko seksualinio apsisprendimo laisvę. Dar daugiau, kalbama apie bausmę už vaiko seksualinio apsisprendimo teisės varžymą. Štai citata iš siūlomo 47 straipsnio: „Vaikas turi būti apsaugotas nuo nusikalstamų veikų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui“.
Teisė ir laisvė. Šios dvi sąvokos tampa visagalėmis. Teisė ir laisvė apskųsti tėvus, įžeidinėti mokytojus, tyčiotis iš silpnesnių bendraamžių, internete sumažinti žodyną iki keliolikos „skambių“ žodžių ir t.t. ir t.t. Neseniai visa Europa solidariai nešiojo plakatus „Je suis Charlie“, nelabai sukdama galvos, kad tragediją sukėlė „teisė ir laisvė“.
Dar didesnis paradoksas – Lietuvos gėjų lygos organizuotame parade „Baltic Pride Vilnius“ Giedrė Purvaneckienė kovoja už gėjų teises ir laisves, tačiau neįžiūri potencialaus pavojaus vaikams minėtoje 47-ojo straipsnio citatoje.
Kartais imi ir suabejoji, ar nepradėjome keliauti antidemokratijos keliu. Nebekalbu jau apie visų lygybę ar daugumos prioritetą, kalbu apie tai, kad formuojasi netikėti, iki šiol nebūti hegemonai. Ėmė keistis pažangos supratimas, atsirado estetinė vertybė „antiestetika“, etinė vertybė „antietika“, šeima tampa nepažangia tradicija. Teisės ir laisvės viską keičia.
Ir vis tik. Kai pamatai sąvoką, kad vaikas praktiškai nuo gimimo turi teisę ir laisvę pasirinkti seksualinę orientaciją ir nematai tos sąvokos išaiškinimo, sutrinki. Dar daugiau, kai sužinai, kad ji patarimu iš Europos mechaniškai perkeliama į mūsų teisyną, didina susirūpinimą. LR baudžiamajame kodekse vieno straipsnio pavadinimas panašus į citatą iš rengiamo įstatymo, tačiau ten visiškai kitas kontekstas ir detalizavimas.
Tai tik įrodo, kad net ta pati sąvoka kiekviename atskirame dokumente turi būti išaiškinta, nes gali būti interpretuojama, o vadinasi ir įgyvendinama skirtingai. Rengiamame ir siūlomame įstatyme jokio išaiškinimo nėra, todėl atsiranda galimybės įvairioms tolimesnėms spekuliacijoms. Didžioji Seimo narių dalis pavojų suprato. Gal todėl ir draskosi pataisų siūlytojai, nes nepavyko paslapčia „prastumti“ labai rafinuotai retušuotų sakinių, kurių juridinis neišaiškinimas gali atvesti prie absoliučiai nenuspėjamų dalykų.
Suprantame, vaiko teisės – dalykas šventas, kaip teigia įstatymo rengėjai. Tačiau vis dar sunku sutikti su knygelėmis vaikams, pasakojančiomis „apie princą ir princą“. Sunku priimti dailiai atspausdintas instrukcijas, kaip vaikams aiškinti apie laisvę keisti savo fiziologinę gamtos dovaną. Nes tų teisių atkakli ir intensyvi ataka sukelia dirglumą visuomenėje.
Nervingai kritikuojame Norvegiją, tačiau patys pasukome į palaipsnį vaikų atjaukinimą nuo šeimų. Vaikas po truputėlį, po truputėlį tampa valstybės nuosavybe, o šeima tik viena iš galimų formų juos auginti.
Taigi rasis, jau randasi, įvairios lygiavertės šeimų, šeimynų, kitokių vaikų priežiūros formų. Ir kas nutiks, jei vieną gražią dieną vaikas, išsirinkęs sau orientaciją arba lytį pareikš, kad geriausias seksualinis partneris jam yra suaugęs žmogus?
Vaiko teisės juk šventas dalykas? O jei kurioje Europos pažangioje šalyje nuspręs, kad vaiko teisės ir laisvės pasirinkti partnerį yra neliečiama konstanta? Kad suaugusių žmonių seksualinis potraukis vaikams nebėra liga, kad jie tik dar viena mažuma?
Mečislovas Zasčiurinskas yra Seimo narys
