Jei Europa arba Kremlius buvo primiršę prieš 25 metus skambėjusią Landsbergio pavardę, vos prieš metus tarsi iš niekur į politikos vandenis nėręs Gabrielius Landsbergis, regis, užsimojo plačiai ir pirmaisiais grybšniais priminė apie save ir Lietuvą.
„Ir vėl tas Landsbergis!“ – girdėti suirzęs balsasas iš Maskvos, kuri Lietuvos europarlamentaro pas save neįsileido. Lyg ir būta už ką: vos spėjęs apšilti kojas Europos Parlamente, dažnai kritikuojamame dėl nereikšmingumo ir įdomumo tik patiems Briuselio burbule įstrigusiems biurokratams lietuvis užsimojo Europos Sąjungai rekomenduoti, kaip toliau bendrauti su Rusija.
G.Landsbergio parengta ataskaita apie ES ir Rusijos santykius iš pradžių kai kuriuose Europos politikus vertė griebtis už galvos – tokio griežto tono, kuris Lietuvoje per pastaruosius metus tapo įprastas europarlamentarai nesitikėjo. Ką jau kalbėti apie Rusiją liaupsinančius Europos radikalus, įsitaisiusius šiltose EP kėdėse.
Bet ataskaita, regis, sulaukė reikšmingos Vokietijos – įtakingiausios ES šalies paramos ir skinasi kelią. Teliko tik nušlifuoti aštresnius kampus ir įvilkti Rusiją smerkiančią ir sąlygas Kremliui keliančią ataskaitą į kiek diplomatiškesnį drabužį.
O pats G.Landsbergis jau neria į kitą – Lietuvos politikos baseiną. Antrajame ture išrinktas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininku vos 33 metų politikas neslepia: jo iššūkiai dideli ir sudėtingi, tačiau sunkaus darbo ir atsakomybės jis nebijo.
– Ilgą laiką jus domino užsienio politikos reikalai. Kaip staiga nutiko, kad viską metėte ir nusprendėte grįžti į Lietuvą siekti partijos pirmininko posto? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Landsbergio.
– Nes galima save realizuoti ir nuveikti daugiau. Pažiūrėjus į savivaldos, Europos Parlamento rinkimus galima sakyti, kad TS-LKD buksuoja, nejuda į priekį. Tiesiog neranda sukibimo. Atrodo, yra lyderiai, turime idėjų, turime aiškias programines nuostatas, tačiau reikia atsinaujinti – šviežio požiūrio, naujos energijos ir naujų idėjų.
– O ir patys konservatoriai pripažįsta, kad konservatorių partijoje daug arogancijos, ar su tuo sutinkate?
– Taip, arogancijos galbūt yra. Bet daugiau tų teisuolio momentų. Žmonės balsuoja už politikus, su kuriais gali sietis, rasti dalį savęs. Labai sunku sieti save su tuo, kuris neklysta, smerkia. O juk rinkėjai siekia paprasto žmoniškumo.
– Manote, kad su jūsų atėjimu požiūris keisis?
– Manau, kad aš galiu daryti kitaip. Bet pastangų reikia bendrų. Tikiuosi, kad tuo pavyks įtikinti kolegas, kad turime būti labiau suprantantys.
Partijos griauti nežada
– Atrodo, kad prieštaraujančių partijos viduje yra nemažai. Vieni prikiša patirties trūkumą, kiti pačią pavardę. Juk senelis yra labai prieštaringai vertinama asmenybė, kuris, pasak legendos, sugriovė kolūkius. O ką pats sugriausite?
– Tikiuosi, kad nieko. Kaip ir senelis, kuris statė ir kūrė. Tikiuosi, kad ir partijoje nereikės nieko griauti. Žmonės labai įsiaudrinę dėl neteisybės, kuri išsakoma apie mane. Sako, kad aš turiu reaguoti, o aš sakau, jog viskas gerai, reikia nurimti, didžioji dalis viso to tėra emocijos. Ir jos nuslūgs, tuomet pradėsime ieškoti konstruktyvių sprendimų.
– Nejau manote, kad tas radikalusis itin konservatyvus vadinamasis Talibano sparnas jūsų partijoje taip ims ir nurims, susitaikys?
– Nevartočiau tokio apibūdinimo. Sunku pasakyti, kaip bus, kas susitaikys, o kas ne, bet emocijų per daug. Vieniems ar kitiems sprendimams reikia ieškoti efektyvesnių būdų. Partijos viduje ieškosiu konsensuso, o ne priešų.
– Kaip pats vertinate šiuos vidinius konservatorių rinkimus, kurių metu netrūko viešų aštrių pareiškimų?
– Nepaisant visų emocijų – labai pozityviai. Buvimas partijoje nėra tik partijos bilieto, numerio turėjimas. Įsitraukimą reikia didinti, nes žmonės nori jaustis to demokratinio proceso dalyviais.
Baigėsi rinkimai, visi išvažiuoja, Vilniuje vyksta derybos, o žmogus laukia, kad jam papasakotų, kodėl reikėjo priimti vieną ar kitą sprendimą.
– Ar nemanote, kad nepritariantieji jaunųjų konservatorių naujovėms atskils nuo partijos?
– Tikiuosi, kad partija išliks vieninga ir stabili. Jau kartojuosi, bet emocijos turi nurimti, visi labai įsikarščiavo. Socialiniai tinklai daug ką padarė. Mintis labai greitai tampa informacija, visi diskutuoja ir tada jau trink netrynęs žinutę – per vėlu. Tačiau dabar jau reikia dairytis ne atgal, o žiūrėti į priekį.
– Ar darbas Briuselyje nėra savotiškas gyvenimas burbule, kai, regis, tik patiems jo gyventojams tos problemos ir rūpi?
– Briuselis ir Europos Parlamentas turi tą problemą. Žmonės, kurie užsiima svarbių klausimų sprendimu, pamiršta, kad reikia pasakoti, ką ten veikia. Ne užsidėti varnelę, o realiai papasakoti.
Man pasisekė, nes mano žinios ir gebėjimas apie tai kalbėti leido žmones supažindinti su klausimais, kurie aktualūs ir Briuselyje, ir Lietuvoje: Ukrainos klausimas – 1,8 mlrd. eurų parama. Ir būna taip, kad atvažiuoju į kokį miestą, pavyzdžiui, Šilutę, ir manęs klausia, kaip ten su tais pinigais bus, ar sąžiningai panaudos, ar ne. Tai lietuvius domina.
Pralaimėjusių neskriaus?
– Taip, šie klausimai buvo tokie ant bangos. Ir vis dėlto, tuomet nelogiškas sprendimas grįžti į Lietuvą. Kas privertė? Nejau manote, kad kas nors patikės atsakymu, jog tėvynė pašaukė?
– Išties aš tikiu partijos ateitimi ir matau, kur dar daugiau galima nuveikti, pasiekti. Ta pati banga gali būti ir Lietuvoje. Čia kalbu apie partijos ambicijas ir aš esu įsitikinęs, kad mes matysime pažangą, susigrąžinsime, ką praradę.
– Tai manote, kad ateinate pačiu laiku, ne per anksti ne per vėlai?
– Absoliučiai taip.
– Ir taip lengva ranka iškeičiate į įdomų, patogų darbą Briuselyje, kur gaunate gerus pinigus...?
– Įdomus – taip. Patogumas galbūt nėra tas žodis. Taip, tai iššūkis, galimybė nuveikti daugiau su komanda. Mano tikslas labai aiškus: užtikrinti vienybę partijos viduje. Mūsų partijos žmonės kitą dieną po rinkimų neturi jaustis pralaimėję, priešingai – turi jaustis bendruomenės, komandos dalimi.
– O ar kas keisis partijos vadovybėje?
– Džiaugiuosi, kad Irena Degutienė sutiko būti partijos pirmininko pirmąja pavaduotoja. Kitų pavardžių kol kas dar neminėsiu – visa nauja vadovybė bus suformuota po kelių savaičių TS-LKD suvažiavime.
– Žodžiu, norėdamas nuraminti išdalinsite postus taip, kad visi liktų patenkinti?
– Ne tiek nuraminti, kiek įtraukti į diskusiją ir sprendimų priėmimą, nes mūsų partija susideda iš frakcijų.
Talibus laikys arti
– Tradiciškai teigiama, kad konservatorių rinkėjas – vyresnio amžiaus. Jis sensta. O jaunų rinkėjų su pastarojo meto retorika, kaip matėme per savivaldybių rinkimus, pritraukti ne visai pavyksta. Ar tai yra problema?
– Tai susiję su tuo, ką minėjau apie mūsų įvaizdį: teisūs, griežti ir sunkiai išrenkami. Ir tai galima keisti. EP rinkimai parodė, kad mes galime.
O kai šiandien atsiranda siūlymų kelti baltą vėliavą ir sakoma: viskas, pralaimėjome rinkimus, dabar reikia koncentruotis tik į regionus, tai, mano manymu, tokia taktika klaidinga. Manau, kad ir regionuose, ir didžiuosiuose miestuose yra daug žmonių, kurie nori balsuoti už TS-LKD.
– Bet štai ir prašom: nepaisant visų kalbų apie rekordiškai didelį surinktą balsų skaičių, didžiuosiuose miestuose pralaimėjote.
– Todėl reikia klausti, kokia yra dinamika, kodėl taip atsitiko. Todėl tas atsinaujinimas ir gali padėti.
– Kiek atsinaujinant bus šviežio kraujo? Bent jau jūsų kartos žmonės, kurie partijos viršūnėse pakeistų tuos pačius užsisėdėjusius veidus. Ar iš viso yra prasmė keistis?
– Tiksliai sunku pasakyti, bet, matau, kad esama daug žmonių, kuriuos galima suburti ar kviesti prisijungti prie partijos. Pavyzdžiui, Tadas Langaitis, turintis aiškios patirties, atkaklumo, noro dalyvauti, įsitraukti. Matau tokių žmonių daugiau ir jų reikia, kad partija keistųsi nuo apačios.
– O ką daryti su vadinamaisiais talibais, rėksniais?
– Aš taip žmonių nevadinčiau, bet mano receptas – įsitraukti į diskusiją ir debatus.
– Tikro europarlamentaro atsakymas!
– Bet tai ir yra kelios prieigos. Nes leidome vieno žmogaus nuomonei tapti partijos požiūriu, nors partijoje gali būti įvairių nuomonių. Ir taip, tai labai kenkia partijai.
Rodys asmeninį pavyzdį
– Kalbant apie tvirtas pozicijas. Simboliška, kad prieš 10 metų Davidas Cameronas tapo britų konservatorių lyderiu. Net ir tokioje konservatyvioje šalyje kaip Jungtinė Karalystė vietos dešinieji drąsiai kalba apie tokius dalykus kaip tos pačios lyties asmenų partnerystė. Ar to galima tikėtis ir Lietuvoje?
– Aš manau, kad pradžių panašiais klausimais reikia vidinių diskusijų.
– O kokią pats poziciją užimtumėte toje diskusijoje?
– Manau, kad visų pirmiausia viduje turėtume leisti pasisakyti visiems, pradedant partijos vadovu, socialinių reikalų ekspertais, baigiant bet kuriuo nariu. Aš laikyčiausi bendros partijos pozicijos.
– Ar nemanote, kad Lietuvos politikams vis dėlto trūksta ne sutarimo, o aiškios pozicijos, drąsesnių pareiškimų konkrečiais klausimais?
– Čia daugiau teorinis klausimas. Manau, kad mums trūksta debatų, kur galima išgirsti įvairių pozicijų. Kiek žmonių pozicijų viešai išsakyta tuo minėtu klausimu? Galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
– Gal todėl, kad niekas nerodo pavyzdžio?
– Matote, nėra diskusijos kultūros.
– O kaip tą kultūrą ugdyti, ypač kai partija kalba apie tokias vertybes kaip šeima, švietimas?
– Aš esu už labai konkrečius dalykus. Vėlgi galime pateikti EP pavyzdį. Yra frakcija ir skiriama diena, kurios metu išsiaiškinami tam tikri klausimai. Visi gali teikti pataisas, kitą savaitę jau nebegali pasakyti, kad nedalyvavai, negirdėjai. Mūsų partijoje irgi taip būna, bet gerokai per retai.
– Vis tenka grįžti prie politikų atsakomybės klausimo. Lietuvoje pernelyg dažnai politikai šneka ką nori, keičia poziciją, partijas, ir nieko.
– Apie tai ir kalbu. EP viskas yra nepaprastai griežtai. Jei buvo pritarta, vadinasi, partija sutarė, ir viskas. Manau, kad ir pas mus tai įmanoma padaryti.
Vilioja premjero postas
– Asmeninės G.Landsbergio ambicijos ne tiek partijoje, kiek didžioje Lietuvos politikoje. Kokios jos?
– Manau, kad dar anksti kalbėti...
– Bet juk grįžote ne tam, kad taptumėte tik konservatorių partijos pirmininku likus tiek nedaug laiko iki Seimo rinkimų, ar ne?
– Esu sakęs, kad jei partija pasitikėtų, tikėčiausi ją vesti į Seimo rinkimus. Bet dabar dar tikrai kiek per anksti apie tai kalbėti.
– Kodėl? Nejau manote, kad po viso to svaigaus skrydžio į EP, į TS-LKD pirmininko postą žmonės nemato, kad G.Landsbergio ambicijos gerokai didesnės? Kuklinatės ar išsisukinėjate?
– Ne, gavęs klausimą galiu pats sau jį užduoti. Gabrieliau, ar manai, kad gali vadovauti Vyriausybei? Partijai dalyvaujant rinkimuose, vedant partiją į juos, taip, neatmečiau tokios galimybės.
– Ką manote apie Vokietijos pavyzdį, kur susivienija pagrindinės dešiniosios ir kairiosios jėgos, sudarydamos didžiąją koaliciją? Ar tai įmanoma Lietuvoje?
– Yra įvairių diskusijų ir gyvename nepaprastai įdomiu laikotarpiu mūsų parlamentinėje demokratijoje. Nes pirmiausia išaugo nauja dešinioji jėga.
– Ir gerokai kvėpuoja į nugarą, ar ne?
– Taip, tikrai. Kitas dalykas – mūsų populistinės partijos rieda žemyn. Ir tam tikru pagreičiu. Tai yra labai didelių pokyčių metas, manau, kad 2016 metų rinkimai parodys, jog galimybės koalicijoms bus tokios, su kokiomis dar net nesame susidūrę.
– Minėjote, kad jūsų stiprioji pusė – užsienio politika. Bet pripažįstate, kad visai neblogai tiktų Vyriausybės vadovo kėdė. Bet juk premjeras užsienio politikos nevairuoja. Tai daro prezidentūra. Gal ateityje matote save aukščiausiame valstybės vadovo poste?
– Labai labai per anksti dar to klausti. (Juokiasi.) Gal aš leisiu sau neatsakyti į šį klausimą.
Šeima viešumos nebijo
– Kaip suprantu, kad skraidymas į Briuselį šeimoje kėlė tam tikrų nepatogumų. Kaip šeima reagavo į tai, gal buvo koks susitarimas?
– Iš tikrųjų į Briuselį skraidau antradieniais anksti ryte, o ne taip, kaip kai kurie kolegos, pirmadienio vakarą, kad galėtų ramiai praleisti vakarą, išsimiegoti ir eiti į darbą jau Briuselyje.
Turiu papildomą vakarą su šeima, kad galėčiau pirmadienį užmigdyti savo ketvertuką. Antradienį – į Briuselį, ketvirtadienį vakare grįžtu. Penktadienį ir savaitgalį kelionės po Lietuvą. Manau, kad radome gerą kompromisą, šeima palaikė ir suprato.
– O kaip vaikai reagavo, kad grįšite į Lietuvą ilgam?
– Aptarėme, ką tai reiškia, kokie galimi pokyčiai laukia, kalbant apie politinę ateitį.
– Turint omeny politinę kryptį vaikai nėra jau kiek „pasikėlę“?
– Tikiuosi, kad ne. Mano šeima, kurioje užaugau, supranta tai kaip dar vieną darbą. Man taip buvo diegiama, nors kai buvo 3 ar 4 klasėje, kai Lietuva tik tapo nepriklausoma, irgi atrodė kiek keista.
– Kas keisis grįžus? Juk bus žiniasklaidos dėmesys, į partijos lyderį bus žiūrima tarsi per didinamąjį stiklą.
– Į žurnalų viršelius nesibrausiu. Bet dalis viešumo mane lydi didelę gyvenimo dalį ir aš to nebijau, esu tam pasiruošęs.
