Liberalų lyderis E.Masiulis labai teisingai pastebi, kad įstatyminis dvigubos pilietybės įteisinimas yra gyvybiškai būtinas Lietuvai, siekiančių galutinai neatstumti emigravusių į kitas šalis tautiečių, nors, vardan didesnio tikslumo būtina pastebėti, kad diskusija jau senokai vyksta dėl dvigubos pilietybės atvejų išplėtimo įstatymo.
Dar daugiau – E.Masiulis užbėga prieš akis galimam įtarimui dėl populizmo ar politinio egoizmo, teigdamas, kad yra linkęs pasidalinti referendumo organizatorių garbe su politiniais partneriais, sieks pagrindinių politinių jėgų sutarimo šiuo klausimu.
Negaištant daug laiko tuštiems plepalams, iš karto ir vienareikšmiškai galime pasakyti, kad tokio referendumo organizavimas neabejotinai būtų galutinis dvigubos pilietybės atvejų išplėtimo idėjos palaidojimas, nes dabartinio politinio aktyvumo sąlygomis daugiau kaip pusės piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus, pritarimas bet kokiam siūlymui yra lygus galimybei, jog lengvosios atletikos pasaulio čempionato sprinto rungtyje galėtų laimėti žmogus raišas abiem kojomis arba, tarkime, šių eilučių autorius būtų išrinktas šokti „Gulbių ežerą“ Londono operos ir baleto teatre.
Privalomo referendumo dėl dvigubos pilietybės idėja šiandien yra spekuliuojama siekiant galutinai atbaidyti bendrapiliečius nuo solidarumo su emigrantais arba, kitas atvejis, be didesnio konfūzo užstatant nacionalinius interesus dėl partinės naudos.
Ne taip jau sunku pastebėti, kad toks frustraciją žadinantis ir žalingas Lietuvai referendumas savo ruožtu būtų labai naudingas kylančiai į viršų liberalų partijai, siekiančiai pritraukti Seimo rinkimuose naujas žmonių mases, ypač išjudinant jaunimą, nes yra pagrindas spėti, jog iš neatėjusių balsuoti turinčių rinkimo teisę žmonių didžioji dalis potencialiai yra liberalų sąjungininkai arba pusiau sąjungininkai.
Taigi, kaip atrodo, šįkart liberalų lyderis gudrauja, išties bandydamas įkalti vinį į sieną su mikroskopo pagalba, nesigrauždamas, kaip atrodo, pernelyg dėl to, jog brangi optika bus sugadinta panaudojanti ją ne pagal paskirti. Nesmagu, dar ir kaip nesmagu pastebint, kad tiesmukiškos partinės naudos pagundos gali suvedžioti net tokius modernius jaunosios kartos politikus kaip E.Masiulis.
Dvigubos pilietybės įgijimo emigrantams palengvinimo kelio idėja užmanant surengti privalomą referendumą primena pasiūlymą vykti iš Kauno į Vilnių per Maskvą, t. y. darant nepateisinamą jokiu požiūriu lankstą. Sprendžiant šį klausimą užtektų paprasčiausio Seime priimto Pilietybės įstatymo pataisymo, praplečiant dvigubos pilietybės suteikimo atvejų skaičių, tačiau, žinia, Konstitucinis teismas (KT) tokią praktiką griežtai uždraudė kaip prieštaraujančią minėtai 12 straipsnio konstitucinei normai.
Kokia yra tokio draudimo argumentacinė bazė su visais pribumbasais, legendiniais užkeikimais?
Esą yra taip, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, jog tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.
Kas be ko, niekas neturi teisės abejoti išskirtine KT teise aiškinti Konstituciją, kaip jau yra pasakyta, aukščiau KT yra tik Paskutinysis teismas (PT). Tačiau net ir Dievas ne viską gali, pavyzdžiui, neišgali pakeisti praeities, atšaukti to, kas įvyko, joks referendumas nėra įgalus panaikinti žmogaus teises arba primesti rasinės neapykantos pareigą, savo ruožtu KT negali pakeisti daugybos lentelės, logikos dėsnių ar panašių dalykų, tarkime, remdamasis daugiau ar mažiau pavykusiu teisniu žongliravimu.
Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ numato tipizacijos užduotis, o ne vienokius ar kitokius problemos sprendimo kiekybinius parametrus. Kitaip tariant, čia kalbama apie tipinius atvejus, kurių gali būti ne vienas, visai nekeliant klausimo dėl paties atvejo skaitlingumo, kalbama apie žmonių kategorijas, kurioms teikiama preferencija, numatant išimties teisę. Be jokios abejonės žodis „niekas“ formuluotėje yra labai svarbus kaip galimas atsparos taškas sudedant visus reikalingus saugiklius, bet neturi jokios savarankiškos reikšmės.
Kaip jau yra tekę kartą sakyti, diskusijoje dėl dvigubos pilietybės yra tik du atvejai: KT valia arba nesusikalbėjimo negalia.
Iš tiesų, daug esu plyšavęs viešojoje erdvėje šiuo klausimu, prarėkiau visą balsą, taip ir nesugebėjęs atkreipti žmonių, turinčių politinę galią dėmesio. Nieko naujo, taip dažnai pasitaiko mūsų padangėje, kai politikai klauso tik patys savęs.
Vis tik leiskite šį straipsnelį laikyti savotišku testu liberalų lyderiui E.Masiuliui – ar politikas ryžtųsi forsuoti dvigubos pilietybės atvejų išplėtimo įstatymą, jeigu šį kilnų tikslą būtų galima realizuoti daug paprasčiau, be liberalų partijai šitaip naudingo referendumo spektaklio?
Kas be ko, sudedant visus reikalingus saugikius plačiame nieko diapazone.
