Iš jų – 5 ilgametražiai vaidybiniai filmai, 4 trumpametražiai vaidybiniai filmai, net 11 dokumentinių filmų ir dar 12 studentų darbų. Šiais metais gausiausiai sulaukta animacinių filmų paraiškų – net 13. Tokia lietuviškų filmų gausa, prisipažinsiu, nustebino.
Tačiau daugiau ne visada reiškia geriau. Pradėjusi dirbti komisija susidūrė su problema, kurią vadinu proveržiu į kiekybę, o tai, deja, nereiškia kokybės.
Didžiausia bėda – kaip įvertinti pavienius pretendentus į pavienes nominacijas. Kaip skirstyti nominantus į metų geriausios aktorės, aktoriaus, kompozitoriaus titulą ir kitus?
Juk kinas – toks menas, kuriame įvairūs pagrindiniai segmentai nedalomai susiję vienas su kitu. Kai nėra dramaturgijos, o tai reiškia, kad nėra scenarijaus, nėra ir vaidmenų. Tai yda, kuri kartojasi nebe pirmus metus.
Šiais metais situacija buvo ypač skaudi ir sudėtinga. Todėl komisijai netgi teko atsisakyti kai kurių nominacijų.
Sakydama šiuos žodžius kartu su kolegomis iš komisijos noriu pasiųsti signalą į kino bendruomenės lauką. Tikėdamasi, kad kūrėjai atkreips dėmesį į silpnybes, kurios akivaizdžios.
Vis dėlto yra ir kuo didžiuotis. Kaip ir kiekvienais metais, gausus ilgametražių dokumentinių filmų bei studentų darbų derlius. Todėl komisija siekdama sukurti lygiavertes konkurencijos galimybes kiekvienoje nominacijoje priėmė gana sunkų ir rimtą sprendimą.
Animacinis šešerius metus kurtas ilgametražis filmas „Aukso žirgas“ (režisieriai Valentas Aškinis ir Reinis Kalnaellis) stojo į konkurencinę kovą su ilgametražiais vaidybiniais filmais – Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ ir Simono Aškelavičiaus bei Ričardo Marcinkaus komedija „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“.
Norėdama kiekvienam filmui suteikti lygias kovos galimybes šiais metais komisija pasiūlė rinkti metų geriausią ilgametražį filmą, šiek tiek pakeisdama apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2015“ nominaciją.
Užbėgdama už akių diskusijoms noriu pabrėžti, kad tai jokia naujovė pasaulinėje kino apdovanojimų ir festivalių praktikoje. Dažnai dokumentiniai filmai nurungia vaidybinius, o animacinės juostos kaip lygiavertės varžosi su ilgametražiais vaidybiniais filmais rimtų kinematografinių forumų konkursinėse programose.
Kaip komisijos pirmininkė kartu su kolegomis viliuosi, kad kitais metais komisijai tokių kompromisų teks daryti mažiau, o filmų derlius bus gausesnis kokybės požiūriu.
