Prieš du dešimtmečius praeityje garsus verslininkas buvo apkaltintas finansiniais nusikaltimais, daugiau kaip 5 metus praleido įkalinimo įstaigoje, tačiau taip ir nebuvo nuteistas.
Pirmadienį 60 metų A.Stašaitis Kauno apygardos teisme jis vis tik išgirdo nuosprendį kitoje byloje. Jis pripažintas kaltu ir nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme už Lietuvos invalidų sporto draugijai priklausančių 3,9 mln. eurų iššvaistymą.
Už šiuos pinigus buvo perkamos bendrovės, kurios turėjo įdarbinti neįgaliuosius, tačiau sumanymas nepavyko. A.Stašaitis piktinosi teismo proceso baigtimi, nes niekas į jo argumentus neįsigilino.
A.Stašaitis visada garsėjo savitu požiūriu į daugelį reiškinių. Štai prieš kelerius metus išsakytos jo mintys.
Apie kapitalizmą
„Kapitalizmas – asmens laisvė veikti. Bet argi pas mus ji yra? Ūkine veikla šiandien užsiiminėti neapsimoka. Kam man vargti kuriant lietuvišką socializmą? Todėl dabar žaidžiu krepšinį, irkluoju ir treniruoju vaikus. Tai svarbu, nes tik 30 proc. jų sveiki. Kitiems širdies – kraujagyslių sistemos sutrikimai, stuburas, akys. O vaistas vienintelis – judėjimas.
Socialistai varo propagandą, esą kapitalizmas nepasiteisino. Bet tai nesąmonė.
Krizė – pinigų padirbinėjimo rezultatas. Amerikiečiai štampavo dolerius ir aiškiai buvo matyti, kad prieis liepto galą. Irake JAV karių – apie 250 tūkst., o dar visi iki ausų apsikrovę ginklais. Už tai dabar visi ir mokame“.
Apie politikus
„Politikais pasikliauti pavojinga. Dar prieš atkuriant nepriklausomybę Maskvoje nusipirkau penkis lėktuvus – tada leido kooperatinę veiklą. Kai Lietuva atsiskyrė, susidarė kuriozinė situacija – lėktuvai liko Maskvoje, o įmonė – Lietuvoje.
Nuėjau pas tuometinę Vyriausybės vadovę Kazimierą Prunskienę su raštu, kad skirtų oro uostą mano lėktuvams. Ji nusiuntė pas Algirdą Brazauską. Šis skaitė, skaitė, netikėjo savo akimis, galiausiai pasakė: „Oi, aš bijau pasirašyti, čia dar niekas neaišku...“ Taip lėktuvai ir liko Maskvoje, o aš patyriau didžiulį nuostolį“.
Apie pinigus
„Lenktynės paskui milijonus – įdomios. Kažkada dariau tai azartiškai ir švietėjiškai. Bet kartą filosofas Arvydas Šliogeris gerai pasakė – istoriškai rimtos vidutinės verslininkų klasės Lietuvoje niekada nebuvo. Užtat ji ir dabar tokia nuolanki. Iššoka kuris aukščiau ir iškart galvą nulenkia, o kiti džiaugiasi, kad konkurentas dingo, arba kad jo paties šįsyk nepalietė. Nėra vieningumo.
Neverta žiūrėti į praeitį ir puoselėti nuoskaudas. Įdomiau žingsniuoti į priekį, kurti. Bet jei pradėčiau vertinti ir gilintis...
Mane penkerius su puse metų kalino, o net nesugebėjo nuteisti. Kai pateikiau dokumentus vizai į JAV gauti, konsulas man atskirą dieną paskyrė ir vis negalėjo suprasti – kaip čia yra, kad neteistas, o kalėjęs. Keturias valandas tada kalbėjomės.
Susitaikymas su situacija – svarbus dalykas, nes gyvenime visko būna. Aš po pusės metų kalėjime susitaikiau, kad sėdėsiu visą gyvenimą. Jau buvau sugalvojęs, ką veiksiu – sukaupiau įdomios literatūros, atidariau mokyklą – mokiau dvylika mokinių. Pati didžiausia kankynė yra tol, kol save grauži“.
Apie patriotiškumą
„Draugystė – sudėtingas dalykas. Išėjęs iš kalėjimo įdarbinau kelis vyrus, su kuriais kalėjau. Vienas iš jų sugalvojo apiplėšti žmogų, pas kurį jį siunčiau. Bet tą naktį neištvėręs sąžinės priekaištų jis atvažiavo ir perspėjo apie suplanuotą plėšimą. Visi kiti įkliuvo.
Aš nežinau, kas yra patriotas, bet aš esu lietuvis, aš čia gimiau, čia gimė mano vaikai – todėl negaliu susitaikyti, kad kas nors čia šeimininkautų ir trukdytų man gyventi.
Nesvarbu, ar komunistai ar vietiniai lietuviai, ar nacistai. Sausio 13-ąją specialiai pasikeitęs bilietus, atskridau iš Niujorko, kur buvau su gimnasčių komanda. Visą naktį prie Seimo su broliu ir pusbroliu prabudėjau. Bet man rūpėjo ne valstybė, o savas kraštas.
Sunkiausia gyvenime ištverti tai, kas išryškėja per patirtį. Žmonija kvailystes gali tęsti dešimtmečiais ir šimtmečiais. Anksčiau manėme, kad mums tai primesta, o dabar aiškiai matau – mes lygiai taip pat kvailiojame. Juk saviems žmonėms čia gyventi nesudarom sąlygų – kiekvienoj šeimoj yra narių, kurie įsikūrę Airijoje, Vokietijoje ar Ispanijoje“.
Apie verslą, automobilius ir moteris
„Koks verslas dabar galėtų pasiteisinti Lietuvoje? Pirmiausiai – IT technologijos. Net Amerikoje, kur didžiulė bedarbystė, šių specialistų trūksta. Dar – medicinos darbuotojai, nes žmonija visada serga ir sirgs.
Geriausia mašina – „Mercedes-Benz“. Pirmiausiai – patikima. Ir gabaritai didesni – o man, 193 centimetrų ūgio žmogui reikia normaliai atsisėsti. Galiausiai, įprotis – kitokių automobilių nė nevairuoju. Bet mašina man niekada nebuvo ir nebus papuošalas.
Sveikas gyvenimo būdas – labai svarbu. Nerūkau, nevartoju svaigalų, kasdien sportuoju. Rytais – mankšta, paskui – irklavimas arba krepšinis. Jei kurią dieną dėl reikalų treniruotę praleidžiu, kitą kartą stipriau padirbėju. Nesportuojant silpsta ne tik kūnas, bet ir energetika.
Verslas svarbiau už moteris. Turiu tris vaikus, visos nuo skirtingų moterų. Visas jas mylėjau ir myliu. Bet kad dėl jų mesčiau verslą, nuo visko nusisukčiau ir lėkčiau iš paskos – tai aš ne toks vyras.
Aš esu situacijos šeimininkas. Priešingas elgesys po mėnesio ar už metų atsisuktų prieš mane: kai reikėtų mokėti už būstą, valgyti, apsirengti, už vaikų mokslus mokėti... Prisirišimo visada norisi, bet aš žinau, kuo tai baigiasi“.
