Nuo tada rašytojas ir verslininkas sukasi teismų karuselėje, kuri, regis, jau baigia sustoti.
– Kas atsitiko 2009-aisiais, kai jumis susidomėjo teisėsauga? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Bleizgio.
– Buvau apkaltintas, kad nuslėpiau 70 tūkst. litų mokesčių. Juos jau sumokėjau, bet kaltė dėl to niekur nedingo.
– Jaučiate kaltę? Ar vis dėlto jums atrodo, kad buvote neteisingai apkaltintas?
– Jaučiuosi teisingai apkaltintas, bet viskas buvo ne taip paprasta, kaip atrodo.
Tikslo slėpti mokesčius niekada neturėjau, apie tai nesu nė akimirkos pagalvojęs.
– Jei nebuvo tikslo, galbūt tai irgi atsitiktinumas? Ar kokie aferistai įtraukė?
– Aš nežinojau, kad mūsų partnerės įmonės nemoka valstybei mokesčių.
Dabar kalbama tik apie tai, kas nesumokėta, bet jos padarė daugybę rimtų darbų.
Buvo ir negerų dalykų. Dėl to, kas buvo negerai, aš savo kaltės neneigiu ir nevengiu atsakomybės. Tą žalą jau atlyginau.
– Bet mėnesiui patekote į Lukiškių kalėjimą.
– Taip. Nesutikau su tuo, kuo mane iš pradžių kaltino. O kaltino organizuotu nusikalstamumu. Vėliau tie kaltinimai išties pasikeitė. Dabartinius kaltinimus pripažįstu, su jais nesiginčiju.
– Kaip jūs, poetas ir verslininkas, jautėtės Lukiškėse?
– Man toji patirtis buvo labai naudinga kaip žmogui. Tai vis dėlto buvo nusižeminimas, savo klaidų pripažinimas, savotiška atgaila.
Galiu pasakyti, kad dauguma Lukiškėse nuosprendžio laukiančių žmonių atgailauja. Ten žmonės yra daug šventesni nei už kalėjimo sienų.
Mat mes laisvėje dažnai pamirštame, kiek padarome negerų dalykų, dėl to neatgailaujame ir manome, kad esame geri. Į Lukiškes patekęs žmogus nemano, kad yra geras.
Kitas dalykas – Lukiškėse likusi sovietinė sistema. Aš perėjau tą mašineriją.
– Kokią?
– Kol tave reikia ištardyti ir išgauti informacijos, tau negalioja įstatymai valstybės, kurioje gyveni. Aš manau, tai yra neteisinga, nes net tas, kuris yra kaltinamas, turėtų būti laikomas žmogumi ir tardomas pagal taisykles.
Pirmąsias dvi paras praleidau apšnerkštoje, šaltoje Vilniaus areštinėje, vienoje patalpoje su visokiais utėlėtais benamiais, narkomanais, tuberkuliozininkais.
Ačiū Dievui, kad mano imunitetas labai stiprus ir niekuo nesusirgau.
Dabar būtų galima klausti, ar valstybei vertėjo taip elgtis su žmogumi, kuris netrukus grįžo į visuomenę, toliau dirbo, mokėjo mokesčius, kūrė darbo vietas, rašė eilėraščius ir esė.
Aš tvirtas žmogus ir nepalūžau, bet ne vienam žmogui pasėdėjus Lukiškėse sugriūva gyvenimas.
Taip, aš peržengiau ribas, pažeidžiau įstatymus ir dėl to buvau nubaustas, bet teisėsaugininkai, taip elgdamiesi su žmonėmis, irgi neretai pažeidžia įstatymus.
Tai turiu liudyti, nes dauguma ten pakliuvusių žmonių tai slepia ir gėdijasi. Aš net apie tai parašiau knygą „Taisyklingumas“.
– Kas jums Lukiškėse labiausiai nepatiko?
– Turiu pripažinti, kad man Lukiškėse visai patiko. Tai iš tikrųjų buvo mano pirmosios atostogos per dešimt metų.
Kita vertus, tas atostogas turėjau leisti gana ekstremaliai – vienoje nešvarioje, drėgnoje patalpoje su dar trimis žmonėmis. Vietos tiek, kad jei visi keturi išliptų iš lovų, jiems nebūtų kur atsistoti.
Labiausiai slėgė ta baisi nuobodybė, kai nėra ką veikti. Laikas toje ankštoje patalpoje tuomet slenka taip lėtai, kad tiesiog jis nustoja egzistavęs. Jautiesi tarsi patekęs už laiko ir erdvės ribų. Ne tik nieko neveiki, bet ir pamažu liaujiesi galvoti, ima nykti mintys.
Kalėjime galima išties įprasti tinginiauti. Daugumai tvirtų vyrų taip ir atsitinka.
– Tikėjimą atradote kalėjime?
– Prieš kalėjimą. Tačiau jame tikėjimas labai sustiprėjo, nes sėdėdamas patiri daugybę išbandymų.
Kamera tokia ankšta, kad ilgainiui tarsi išsiverži iš jos, patenki į tai, ką sąlygiškai galima būtų pavadinti amžinybe.
Pareigūnai kartoja, kad tau negalioja Lietuvos įstatymai ir kad tau bus „šakės“. Tuomet tiesiog jau ir nebelieka į ką atsiremti pasaulyje.
Kai supranti, kad tau vis dėlto nėra „šakės“ ir kad ne viskas yra taip, kaip jie sako, dar labiau gali matyti, kas yra tikrasis pasaulio Viešpats. Ne žmogus.
– O kas tas tikrasis?
– Mano atveju krikščionių Dievas.
– Esate ne katalikas, o baptistas. Kuo jums šis tikėjimas artimesnis?
– Aš dar paauglystėje pasirinkau šią konfesiją. Tiesiog man buvo sunku priimti kai kurias katalikybės ypatybes. Tarkime, tas visas ceremonijas. Vėliau sutikau žmonių, kurie tų ceremonijų nepraktikuoja ir, be Biblijos, neturi jokių papildomų knygų.
– Skirtingai nei katalikai, baptistai nepripažįsta šventųjų, ar ne?
– Tiksliau būtų sakyti, kad jie kitaip juos pripažįsta. Tiesiog tie, kurie yra tikintys, yra šventi.
Žmogus atperkamas per Jėzaus Kristaus auką, nuplaunamas jo krauju.
Tas, kuris priima šitą auką, yra atpirktas – jis yra dangaus karalystės pilietis. O jais gali būti tik šventieji.
Kristaus auka atperka ne dalį mūsų nuodėmių, o visas. Tai reiškia, kad nėra šventų ir šventesnių. Visi tikintys šios Bažnyčios nariai yra šventi.
Tiesa, buvimas nuolatinėje nuodėmėje yra neįmanomas. Todėl mums negalima vartoti alkoholio, rūkyti.
Nuodėmių mes visi darome, bet ne jų siekdami ir nebūdami jose nuolatos. Ieškome išeičių, kaip po to gyventi.
Mano atveju tai labai svarbus dalykas. Mat įsivėlęs į teismus aš padariau gėdą. Ir sau, ir Bažnyčiai, ir Dievui. Bet aš sąmoningai nesiekiau padaryti nusikaltimo ir atgailauju.
– Knygoje „Taisyklingumas“ rašote apie savo senelį, kuris irgi ragavo kalėjimo duonos.
– Mano senelis sovietiniais laikais buvo apkaltintas, kad suorganizavo vieno aukšto specialiųjų tarnybų pareigūno nužudymą. Jis buvo kalinamas Sibire ir patyrė tokius kankinimus, kokie tik įmanomi.
Senelis man yra papasakojęs savo patirtis ir išdėstęs, kaip elgtis patekus į sudėtingas situacijas, kur žiūrėti, kokia turi būti laikysena, kada nusigręžti, ką daryti, kai tave veda prižiūrėtojai. Kalėdamas Lukiškėse aš tais patarimais pasinaudojau.
– Knygoje galima perskaityti ir tokią mintį, kad jūsų su seneliu patirtys panašios.
– Savęs jokiu būdu neteisinu, bet ir aš susidūriau su valstybės blogąja puse. Kai išgirdau, kad manęs nebegina šalies įstatymai, pakliuvau už visuomenės ribų. Kaip ir senelis.
– Jūsų senelis, galima sakyti, kalėjo dėl patriotinių dalykų, o jūs – dėl mokesčių slėpimo. Bet knygoje nekeliate nusikaltimo ir bausmės klausimo.
– Aš neneigiu savo kaltės, bet knygoje kalbu apie kitus dalykus – kad ir su kaltu žmogumi valstybė turėtų elgtis pagal įstatymus. Net ir toks žmogus neturėtų atsidurti už įstatymo ribų ir turėti teisių.
Rašant knygą man rūpėjo aukos ir budelio problema. Žmogus, patyręs didelę prievartą, tampa traumuotas. Kaip to atsikratyti?
Mano manymu, vienintelis būdas – atleisti sau ir kitiems. Tada gali išsivaduoti ir atsikratyti aukos ir budelio, priežasties ir pasekmės santykio.
Iš tikrųjų aš bausmės nusipelniau. Bet galiu pasakyti, kad kiekvienas žmogus šiame pasaulyje nusipelnė mirties bausmės. Todėl mes visi mirsime. Tik yra žmonių, kurie mano, kad jie jos nenusipelnė.
Vienintelis būdas atsikratyti šio santykio su mirtimi – atleisti sau ir kitiems.
– Ar jūsų gyvenimas smarkiai pasikeitė po to mėnesio Lukiškėse?
– Pasikeitė. Geriausiai tuos pokyčius atspindi knygos „Taisyklingumas“ atsiradimo istorija. Vieną pavasarį su šeima ir draugais vaikščiojome prie Nacionalinės galerijos, žydėjo sakuros, visi klegėjo ir džiaugėsi.
Aš pajutau, kad nebegaliu juoktis, džiaugtis, kad kažkokio naivumo, kurio pilna aplink mane, jau nebemoku patirti. Pasijutau atskirtas, atribotas. Tada pamaniau, kad apie tai reikia pamėginti parašyti.
Dar pajutau, kad po kalėjimo atsirado stiprus cinizmo jausmas – tiek įstatymų, tiek valstybės atžvilgiu. Kad iš jo išsivaduotum, būtina nusižeminti tiek, kad atsidurtum žemiau už tuos, kurių skriaudas atsimeni. Ir tiek žemiau, kad taptų nebesvarbu. Tikiuosi, man tai pavyko.
– Girdėjau, rašote romaną, pradėjote kurti muziką. Tiesa?
– Taip, teismo proceso metu pradėjau rašyti romaną ir muziką. Romanas susijęs su manimi. Jame pasakojamos žmonių, su kuriais kartu kalėjome, istorijos iki patenkant į kalėjimą.
Dar nuo paauglystės groju klasikine gitara.
Ne taip seniai, būtent teismų maratono metu, pradėjau kurti muzikos kūrinius klasikinei gitarai. Juos vadinu opusais.
– O kiokušin karatė ar dar užsiimate?
– Pastaruoju metu jau nebe. Bet ilgus metus treniravausi.
– Nelabai poetiškas sportas, pasakyčiau.
– Man atrodo, kad tai labai aristokratiškas ir humaniškas sportas. Karatistai žmogui sulaužo kaulą, kuris ilgainiui sugyja. O, pavyzdžiui, kokie nors karinio sambo atstovai neretai smūgiu išardo priešininkui sąnarį. Dabar tai išgydoma, bet anksčiau žmogus likdavo neįgalus.
– Esate iš tų poetų, kuris save apgintų, ar ne?
– Na, taip. Kalėjime žinojau, kad galiu apsiginti, bet ten tuo nesinaudojau. Anksčiau esu įsipainiojęs į konfliktus ir naudojęsis įgytais įgūdžiais.
– Turite šitiek rūpesčių ir veiklos. O meilei vietos ir laiko lieka?
– Esu labiau į kitką susikoncentravęs. Savo meilę vadinu egzistencine.
Turiu tokią problemą, kad vienas nelabai mėgstu gyventi. Jaučiuosi blogai. Kaip paliktas vaikas. Man svarbu, kad šalia būtų moteris.
Jei kas nors klausia, ar myli žmoną, sunku ką ir atsakyti. Kas yra ta meilė? Aš savo žmonai esu paskyręs ir knygą. Tokiai meilei vietos tikrai yra.
– Kaip jūsų žmona ir duktė jautėsi, kai keliavote teismo ir kalėjimo labirintais?
– Tikros jų jausenos neįsivaizduoju, bet aišku, kad gerai nesijautė. Buvo ir baimės, ir nesaugumo, nes buvome sulaukę ir grasinimų.
– Tiek jūs, tiek šviesaus atminimo jūsų kolega Sigitas Geda augote Veisiejuose. S.Geda irgi ne tik rašė eilėraščius, bet ir patyrė teismų smagračius. Gal jūs visi ten Veisiejuose tokie?
– Sakyčiau, mes gyvename visu pajėgumu. Netausojame savęs. Nesame snobai, kurie maivosi ir slysta paviršiumi. Mes esame miškiniai.
Kaip S.Geda sykį yra juokavęs: „Visi mes banditai, išlindę iš miško.“ Tai labiau susiję ne su nusikalstama veikla, o su savęs negailėjimu, netausojimu.
Tai kartais būna per stipru, traumuoja. Bet iš to turbūt atsiranda knygos.
– Rašote knygas, užsiimate verslu. Kuo jūs save laikote – labiau poetu ar verslininku?
– Darbe esu labiau verslininkas, literatūros pasaulyje – poetas. Skirtingai nei anksčiau, pastaruoju metu dauguma klientų žino, kad rašau eilėraščius. Jie į mane jau žiūri ir kaip į rašantį žmogų.
Tiesą sakant, laimingesnis jaučiuosi tada, kai esu poetas. Jau pragyvenau 39 metus ir puikiai suprantu, kiek liko, ką dar galiu nuveikti.
Tad norėtųsi labiau atsidėti kūrybai nei verslui.
– Kai žvelgiate į jau pragyventus metus, galbūt gailitės, kad ėmėtės verslo?
– Nesigailiu, nes manau, kad be patirties, susijusios su verslu ir kalinimo įstaiga, be įtampos nebūtų ir tokios kūrybos. Visi mano pastarojo meto kūriniai, už kuriuos pelniau literatūros premijas, susiję su kalinimu.
Tad niekaip negalėčiau sakyti, kad ko nors gailiuosi.
Kaip sakoma, yra šaknys, yra ir vaisiai.
– Galbūt jūs verslą laikote įkvėpimo šaltiniu?
– Gal ne visai. Tačiau užsiimant verslu tenka nemažai laiko praleisti vienumoje – daug važinėju, turiu laiko pamąstyti, pats priimu sprendimus, esu tarsi visiškai savarankiškas.
Verslo aš ėmiausi prieš 14 metų nuo projektų, susijusių su nuotekų sistemomis.
Man tai buvo įdomu. Visada svajojau apie darbą, kurį dirbdamas galėtum važinėti, nebūtum užsidaręs tarp keturių sienų. Aš kilęs iš Veisiejų.
Tai nedidelis miestas. Tad toks darbas buvo tarsi sugrįžimas į vaikystę – man buvo prie širdies važinėti po panašaus dydžio miestelius, bendrauti su jų gyventojais. Be to, iš to galėjau neblogai pragyventi.
Kai ėmiausi verslo, gėdijausi, kad ekonominio išsilavinimo neturintis poetas lenda lyg ir į ne savo sritį. Slėpiau, kad esu poetas.
Iš tikrųjų tuomet turėjau didelių psichologinių problemų, lankiausi pas psichologę. Būtent ji ir padėjo suprasti, kad šiuo požiūriu nėra ko gėdytis, geriausia daryti tai, ką moku. Taip aš parašiau savo antrąją knygą.
– Dėl ko kilo tų psichologinių problemų?
– Dėl verslo. Pradžia buvo labai sunki. Slėgė didžiulė atsakomybė. Be to, prisibijojau ir partnerių požiūrio į save, kaip poetą. Dėl to nuo jų slėpiau, kad rašau. Vėliau, kai jie pamatė, kad sugebu dirbti verslo srityje, rašymas net tapo savotišku privalumu.
Teisiami už finansinius nusikaltimus
* 39 metų poetas G.Bleizgys ir buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas 44 metų Rolandas Šalkauskas teisiami už finansinius nusikaltimus. Šią savaitę Vilniaus apylinkės prokuroras Vytautas Kukaitis neprašė jų siųsti už grotų.
* Už pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio pasisavinimą, apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir dokumentų klastojimą teisiamam G.Bleizgiui prokuroras siūlė skirti 1 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o jos vykdymą atidėti dvejiems metams.
* Prieš 14 metų į verslo pasaulį įžengęs poetas G.Bleizgys įkūrė verslo konsultavimo įmonę SIKC, kuri greitai tapo viena šios srities lyderių. Kai sulaukdavo tiek užsakymų, kad viena nebespėdavo jų vykdyti, SIKC samdydavosi specialistus iš bendrovės „Fondlita“, kuriai vadovavo R.Šalkauskas.
* Kartą G.Bleizgys verslo partneriui užsiminė, kad yra galimybių susimažinti mokesčius ir susigrąžinti dalį grynųjų pinigų.
* G.Bleizgio įkalbėtas bendrovės „Fondlita“ vadovas su keturiomis bendrovėmis pasirašė 100 tikrovės neatitinkančių sąskaitų, kuriose nurodyta, kad už konsultavimo paslaugas jos pervedė daugiau kaip 1,4 milijono litų.
* Teigiama, kad, nuslėpę mokesčius, G.Bleizgys su R.Šalkausku per trejus metus išsigrynino ir pasidalino per 438 tūkst. litų.
* G.Bleizgys jau yra atlyginęs valstybei padarytą žalą – daugiau kaip 20 tūkstančių eurų jis grąžino tyrimo metu, o dar 5 tūkstančius eurų sumokėjo bylai jau pasiekus teismą.
* Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) teismui nurodė, kad teisiamieji dar liko skolingi beveik 101 tūkstantį eurų. Atlyginti šią žalą yra įsipareigojęs R.Šalkauskas.
* Prokuroras jam taip pat siūlė paskirti lygtinę laisvės atėmimo bausmę – 2,6 metų nelaisvės, jos vykdymą atidedant.
* Prokuroras V.Kukaitis įsitikinęs, kad R.Šalkauskas turėtų būti įpareigotas atlyginti žalą per protingą terminą – dvejus metus. R.Šalkauskas tikino galintis tai padaryti dviem būdais – pasiėmęs iš banko paskolą arba pardavęs beveik pusės milijono litų vertės butą.
* Abiejų teisiamųjų turtui taikomas areštas. Prokuroras pasiūlė jo nepanaikinti, kol nebus visiškai padengtas VMI ieškinys.
Gyvenimo kelias: nuo literatūros iki verslo
* G.Bleizgys gimė 1975 m. liepos 4 d. Druskininkuose. 1993 m. baigė Veisiejų vidurinę mokyklą, 1999 m. Vilniaus universitete – lituanistikos magistrantūros studijas.
* Dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ redakcijoje, 1999–2001 m. buvo vyriausiasis savaitraščio „Literatūra ir menas“ redaktorius. Šiuo metu darbuojasi Struktūrinių investicijų konsultavimo centre (SIKC).
* Išleido esė knygą „Estafetė“ (2010 m.) ir aštuonias poezijos knygas: „Vietovė. Šiaurė“ (1998 m.), „Su grojančiom kraujo gėlėm“ (2004 m.), „Žiema, ruduo, vasara“ (2007 m.), „Giedanti tuštumon kariuomenė“ (2008 m.), „Jonas Krikštytojas“ (2010 m.), „Sodas“ (2012 m.), „Kai sėlinsi manęs“ (2014 m.), „Taisyklingumas“ (2014 m.).
* 1999 m. apdovanotas „Poetinio Druskininkų rudens“ geriausio metų debiutanto premija. Už knygą „Sodas“ 2012 m. pelnė J.Lindės-Dobilo, 2013 m. – J.Ivanauskaitės, 2014 m. – A.Miškinio premijas. 2014 m. už knygą „Kai sėlinsi manęs“ apdovanotas Jotvingių premija. Šiais metais G.Bleizgys yra tarp trijų pretendentų į „Poezijos pavasario“ laurus.
