Religiniu fanatizmu to gal ir nepavadinsi. Tačiau galvojant apie Graikijos ortodoksų bažnytinį paveldą, sunku iš atminties išstumti visą jame sukaupto aukso spindesį, sunku nematyti nuolat visur šmėžuojančių juodai vilkinčių popų, perkančių tūkstančius eurų kainuojančius brangakmeniais inkrustuotus kryžius ir tuo pat metu atbula ranka atstumiančius gausiai visoje šalyje valkataujančius vaikus.
Niekam jokia paslaptis šventikų lankymasis prabangiuose viešbučiuose ir ten vykstančios orgijos, perkamos prabangios vilos, tūkstantinės sąskaitos naktiniuose klubuose ir restoranuose. Svetimšaliui neįprasta matyti jų prabangius automobilius, klausytis apie jų įtaką, pažintis, žiūrėti į nuo vyno paraudusias akis ir išpampusius pilvukus. Tokią nuomonę apie galingos ir turtingos Graikijos ortodoksų bažnyčios atstovus susidaro didžioji dalis čia reziduojančių užsieniečių.
Vietiniai vis dar gyvena tarsi užmerktomis akimis ir iš paskutiniųjų brangiai moka už bet kokias religines apeigas. Graikijoje praktiškai visi tuokiasi, krikštijasi ir yra laidojami tik su bažnyčios žinia. Jau nekalbant apie gausybę nedarbo dinomis virtusių religinių švenčių. Prabangus Graikijos aukštuomenės ir politikų gyvenimas jau kelinti metai šiek tiek mažiau demonstruojamas ir matomas, ir turtais švaistomasi atsargiau – bažnyčios atstovų tai tarsi neliečia.
Gali būti, kad taip yra dėl tos priežasties, jog Graikijos bažnyčia yra visur visus pasiekiantis ir gana bauginantis fenomenas, jau seniai neturintis nieko bendra su paprastais mirtingaisiais. Atrodo, kad jos „širdies“ iki šiolei nepalietė nei tikinčiųjų pasekėjų kančios, nei skurdas ar šalies krizė.
Tačiau pastaruoju metu ir šventoji institucija buvo priversta atsimerkti.
Skurstančioje šalyje toli gražu ne visi jos piliečiai yra lygūs. Jau kuris laikas savo nuoskaudas ir pyktį paprasti graikai yra nukreipę į apsivogusius ir korumpuotus politikus, mokesčių vengiančius oligarchus.
Ir tik viena institucija, kuri jau tris kartus galėjo Graikijos žmones ištraukti iš skurdo, ir kurios pagrindinė pareiga turėjo būti ne kas kita, kaip rūpinimasis paprastų žmonių gerove, galbūt ir šįkart nebūtų prabilusi, jeigu ne naujasis ateistu vadinamas Graikijos premjeras A.Tsipras. Jis ne tiktai tikisi atskirti valstybę ir bažnyčią, ne tik pirmasis priėmė priesaiką be bažnyčios palaiminimo, bet ir pirmasis išdrįso paprašyti jos materialinės pagalbos savo valstybei.
„Plėtokime Graikijos turtą, – ortodoksų Velykų savaitgalį per Graikijos televiziją pareiškė Graikijos bažnyčios galva arkivyskupas Ieronymos II. – Jei valstybei reikia mūsų pagalbos, mes esame čia“. Tarsi po gilaus miego pabudo turtingiausia šalies institucija. „Tačiau ne, žemės mes neparduosime,- pabrėžė Atėnų arkivyskupas, – ji liks graikų rankose“.
Graikijos ortodoksų bažnyčia yra pirmoji pagal įtakingumą ir antroji pagal galingumą bei turtingumą institucija šalyje. Būtent jai, po Vyriausybės, priklauso daugiausiai žemės, didžiulė dalis nekilnojamojo turto Atėnų centre.
Pastarojo nuomos kainos – praktiškai neįkandamos.
Tikrojo Graikijos bažnyčiai priklausančio turto – žemės, pastatų, paplūdimių, meno ir istorijos objektų, akcijų valstybinėse įmonėse ir t.t., masto niekas nežino. Taip visada buvo daug patogiau tiek bažnyčiai, tiek valdžiai. Tačiau niekam ne paslaptis, kad šalyje yra per 500 vienuolynų, 7 945 parapijos, 130 000 hektarų žemės, 7 – 15 milijardų eurų akcijomis Graikijos banke. Nepaisant viso šio turto, Graikijos popai gauna valstybinius atlyginimus ir turi didžiules nuolaidas mokesčiams.
Laikas bėga. Teliko kelios dienos Graikijai ir ES susitarti dėl naujų 7,2 milijardų eurų paskolos, todėl labai smalsu, kiek gi naudos duos pagaliau pradėtas Vyriausybės ir bažnyčios dialogas, kaip pagelbės naujojo ministro pirmininko pažadėtoji „padėka iš visos širdies“.
Nemažai graikų seniai nusivylė savo bažnyčia ir jos pastangų padėti šalies ekonomikai nebuvimu. Dalis ja piktinasi, nes paprastų žmonių pensijos ir atlyginimai mažinami, mokesčiai didinami, bet tai neliečia religijos tarnų. Ir tikriausiai dar ilgai nepalies.
Valdžios keičiasi, bažnyčia – ne.
