Jie pinigus rinko organizacijos „Vilties upė“ vardu. Organizacijos vadovas gyvena JAV ir galimai supainiojo viešuosius ryšius su pagalba nukentėjusiems manydamas, jog Lietuvos teisėsauga jo nepasieks.
Antras labdaros kompromitavimo atvejis – iš Kauno. Duktė ir motina penkerius metus graudžiomis istorijomis internete maustė paramos aukotojus Lietuvoje ir užsienyje, o jas galimai dengė policija arba pareigūnai pernelyg nerūpestingai atliko ikiteisminį tyrimą.
Apie tai – pokalbis su Vidaus reikalų ministru Sauliumi Skverneliu.
– Pagal kokius požymius labdaros aukotojas galėtų atskirti, ar verta paramą duoti?
– Aukojimas yra šventa misija, jos kompromituoti negalima. Aukų rinkimas gatvėje, mano požiūriu, yra vienas nepatikimesnių būdų teikti paramą nukentėjusiems. Labdarą renkantiems žmonėms nepakanka vilkėti liemenių su užrašu, kam pagalba skirta.
Savanoris labdaros rinkėjas privalo turėti organizacijos įgaliojimą arba pažymėjimą, organizacijos registravimo dokumentą, vadovų kontaktus. Ši veikla negali būti savavališka ir bet kas, išėjęs į gatvę, kad ir turintis geriausių ketinimų, neturi teisės rinkti labdaros savo sprendimu. Lietuvoje veikia registruotos ir gerai žinomos labdaros organizacijos, tačiau ir jų vardu veikiantys asmenys privalo turėti įgaliojimus. Tokią veiklą kontroliuoja Darbo inspekcija.
Jeigu kyla įtarimas dėl galimo sukčiavimo, reikia paprašyti organizacijos registravimo ir įgaliojimo dokumentų. Taip pat skambinti telefonu 112 ir prašyti policijos išsiaiškinti, ar labdara renkama teisėtai.
Aš ir mano šeima esame aukoję sergančiam žmogui, tačiau labiau pasitikiu pervedimu į sąskaitą, nes tada esama daugiau galimybių patikrinti, kas yra labdaros prašytojas.
– Lrytas.lt žurnalistai užfiksavo neaiškų atvejį, kai organizacijos vadovas gyvena užsienyje, bet labdara renkama Lietuvoje Ukrainai. Ar jau nustatyta, ar šis labdaros rinkimas buvo teisėtas?
– Mano žiniomis, dar vyksta tyrimas.
– Kaune penkerius metus veikia grupė moterų, kurios keičia savo vardus ir iš to paties telefono bei asmeninio kompiuterio graudžiomis istorijomis internete sąmoningai kvailina jautrias mamas, kad šios aukotų, o paskui labdarą parduoda turguje. Kaip įstatymas vertina apsimetimą kitu asmeniu siekiant pasipelnyti?
– Tai yra akivaizdus sukčiavimas, už kurį baudžiama pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnį. Už tokį nusižengimą gali būti skiriama viešųjų darbų, bauda, laisvės atėmimas iki trejų metų.
Policijos departamentas mano prašymu pavedė atlikti tarnybinį tyrimą Kauno apskrities Panemunės policijos komisariate ir Petrašiūnų policijos nuovadoje. Asmeniškai paprašiau, kad tyrimu pasidomėtų naujasis Kauno apskrities policijos vadovas Darius Žukauskas, sąžiningas, aktyvus bei kompetentingas žmogus.
Bus tiriama dviem aspektais: kiek policijos pareigūnai gali būti susiję su sukčiautojais; ar jiems pakanka kompetencijos atlikti tyrimą. Kartais nenoras dirbti ir kompetencijos trūkumas vienas kitą papildo. Ši istorija rodo, jog sukčiavimas tęsėsi ilgą laiką ir yra susijęs su daug nusikalstamų epizodų. Jeigu matai, kad nesusidoroji, tokį tyrimą reikia perduoti specializuotam policijos tyrėjų padaliniui. Taip pat kyla klausimų dėl prokuroro profesionalumo šiame tyrime.
– Ne viena iš nukentėjusių aukotojų pasakojo, jog kaunietės nurodydavo joms skirtą labdarą gabenti į Petrašiūnų policijos nuovadą. Tame pačiame pastate veikia vaikų dienos centras. Ar policija turi teisę rinkti labdarą?
– Policijoje labdaringa veikla yra griežtai reglamentuota. Prieš Kalėdas policijos pareigūnai ir jų šeimos aukoja labdarai, tačiau jie atiduoda savo daiktus arba pinigus, bet jokiu būdu patys nerenka jos iš kitų žmonių. Kai policija dalyvauja socialinėse akcijose ir dovanoja, sakysime, atšvaitus, jie veikia kartu su organizatoriais ir dovanojami daiktai yra įtraukti į apskaitą. Joks policininkas neturi teisės priimti labdaros iš šalies.
Labdaros kompromitavimas yra itin smerktinas, nes taip sumenkinama garbingai veikiančių organizacijų kilni ir humaniška veikla.
