Vyresnio amžiaus Lietuvos žmonės puikiai prisimena sovietmetį, kai iš visų laikraščių puslapių bei TV ekranų kasdien ir nuolat skambėjo užkeikimai apie, pavyzdžiui, tautų draugystę, kuri, kaip ir batonai maisto parduotuvėse, buvo tik dviejų rūšių:
a) tarybinių (t.y. SSRS) tautų draugystė ir b) draugystė su socialistinio lagerio (kitaip – liaudies demokratijos) bei Trečiojo pasaulio (kitaip – kokią nors antiimperialistinę kovą be paliovos kovojančių) šalių tautomis.
Visoms kitoms tautoms tuomet sekėsi kur kas blogiau, nes jos buvo sovietų tarsi ignoruojamos – vietoj jų buvo minima tik kažkokia beveidė kapitalistinių šalių darbo liaudis, su kuria turėjo visais įmanomais būdais solidarizuotis tarybinė liaudis, t.y. jau minėtų tarybinių tautų šeima.
Kaip žinoma, nuo meilės (šiuo atveju – tautų draugystės) iki neapykantos – vos keli metrai (kitaip sakant, žingsniai), todėl lygiagrečiai buvo skelbiami ir įvairiausių kolektyvinių priešų sąrašai. Nepamenu dabar jų eiliškumo, bet paauglystės metais labiausiai įsidėmėjau šiuos: a) Amerikos imperialistus (ir visokius jų pakalikus); b) Izraelio (bei tarptautinius) sionistus; c) Vokietijos revanšininkus; d) britų kolonizatorius; e) Vatikano klerikalinius obskurantistus ir f) Kinijos maoistus (dar jų klapčiukus Albanijos revizionistus).
Minėti Amerikos imperialistai (ir visokie jiems patarnaujantys sionistai be kiti obskurantistai) savo kėslams įgyvendinti paprastai naudojosi tarybinių tautų įvairiausių atmatų, pirmiausia buržuazinių nacionalistų, paslaugomis.
Savaime suprantama, kad su buržuaziniais (su kokiais dar, negi su feodaliniais) nacionalistais prasidėdavo ir patys jais tapdavo tik: a) buvę fabrikantai; b) buožės (tokie kaimuose įsitvirtinę išnaudotojai); c) bažnytiniai klapčiukai; d) neapsiplunksnavę nebrendylos (neva gimnazistai ir studentai); e) deklasuoti elementai (pvz., akiniuoti inteligentai ir filatelistai su esperantininkais), f) visi kiti vokiečių fašistų pakalikai ir g) renegatai (vienintelės ir nepakartojamos Partijos nariai ir komsomolcai, leidžiantys sau per daug mąstyti ir plepėti).
Toks manichėjiškas pasaulio su visomis jo dievybėmis ir demonais suvokimas turėjo tapti ilgai konstruotos paraetninės bendrijos – jau minėtos tarybinės liaudies – vertybinės orientacijos pamatu; iš dalies taip ir įvyko. Visgi visada buvo daugybė žmonių, visai nebūtinai intelektualų arba didvyrių, kurie organiškai negalėjo priimti, juolab suvirškinti visos šios nesąmonės, užtai jie klausydavosi naktimis kokio nors „Amerikos balso“ ir aptarinėdavo paskui visa tai ne tik savo virtuvėse, bet ir alinėse arba (o siaube!) auditorijose ir darbo vietose. Būtent tai paaiškina, kodėl po penkiasdešimties metų nepertraukiamo kvailinimo žmonės taip lengvai išsižadėjo per jėga jiems brukamų „tiesų“ ir be jokio gailesčio atsisveikino su vadinamąja „didžiąja tėvyne“.
Šiandien nėra reikalo naktinėti prie radijo imtuvo, ir ne tik dėl to, kad niekas dabar už tai negaudo ir nebaudžia. Internetas padarė prieinamą bei pasiekiamą absoliučiai visą informaciją, tik mokėk kalbų. Atrodytų, kad dabar kiekvienas turi galimybę palyginti iš skirtingų šaltinių gaunamą informaciją ir nustatyti pačių šaltinių (konkrečių autorių, žiniasklaidos priemonių, nevyriausybinių organizacijų ir valdiškų institucijų) patikimumo laipsnį. Atrodytų, bet taip nėra.
Destruktyvių jėgų rankose šiuolaikinės viešojo informavimo priemonės, pirmiausia televizija ir internetas, tapo milijonų žmonių totalinio dezinformavimo, dezorientavimo ir demoralizavimo įrankiu. Manipuliuotojai viešąja nuomone puikiai supranta, kad anaiptol ne visi žmonės išmano istoriją, politiką, tarptautinę teisę ir ne visi turi laiko, noro bei gebėjimų sugretinti žinomus faktus ir atlikti bent jau paviršutinišką nuolat pasipildančios informacijos analizę. Kryptingas tendencingai parinktos informacijos ir atviro melo skleidimas, vykdomas Rusijos provyriausybinių žiniasklaidos priemonių, privedė prie to, kad net 85 procentai šios šalies gyventojų nuoširdžiai tiki, jog Jungtinės Amerikos Valstijos inspiravo Ukrainoje valstybės perversmą ir kad į valdžią Kijeve atėjo „fašistai“, kurie naikiną Donbase vargšus rusakalbius.
Labai gaila, tačiau tikinčių šiomis nesąmonėmis apstu ir Lietuvoje. Pagrindinės šio reiškinio priežastys yra tai, kad didelė Lietuvos gyventojų dalis (ypač vidutinio ir vyresnio amžiaus) iki šiol gerai moka rusų kalbą ir nuolat žiūri Rusijos televizijos kanalų transliuojamas laidas. Tad pabandykime aptarti kai kuriuos dažniausiai naudojamus Rusijos propagandos štampus apie Ukrainą ir joje vykstantį karą.
1. „Ukraina – dirbtinė valstybė.“ Šitaip žiūrint visos valstybės yra dirbtinės, nes jas sukuria žmonės, o iki tol, kol jos buvo sukurtos (susikūrė), nebuvo jokių valstybių apskritai.
Moderni nepriklausoma Ukraina susikūrė tuo pat metu, kaip ir Suomija – 1917 metais. Palyginimui – Airijos valstybė atsirado Europos žemėlapyje 1921 m., Slovakijos (pirmąkart) – 1939 m., o Slovėnijos – tik 1991 metais. Ką jau kalbėti apie absoliučią daugumą Azijos, Afrikos ir Okeanijos valstybių, kurios susikūrė po Antrojo pasaulinio karo. Ar jos visos taip pat yra dirbtinės ir dėl to pasmerktos tapti Rusijos agresijos objektais?
2. „Bolševikai įtraukė į Ukrainos sudėtį rusų etninę teritoriją – Naujarusiją.“ Ir ukrainiečiai, ir rusai (taip pat rumunai, bulgarai, vokiečiai ir kt.) pradėjo keltis į dabartinės Ukrainos pietryčius tik XVIII a. pabaigoje, kai Rusija paveržė šias žemes iš Osmanų imperijos ir jos vasalo Krymo chanato. Tokiu būdu išeina, kad iki tol visa tai buvo Krymo totorių etninė teritorija. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad 1922 metų pabaigoje, fiksuojant administracines sienas tarp vadinamųjų sąjunginių respublikų, nemenki ukrainietiškai kalbančių žmonių gyvenami plotai (Belgorodo srities didesnė pusė, Rostovo srities vakarinė dalis ir kitapus Azovo jūros esanti Kubanė) kažkodėl buvo palikti Rusijos sudėtyje.
3. „SSRS vadovas Nikita Chruščiovas savavališkai padovanojo Krymo sritį Ukrainai.“ Netiesa – perduodant Krymo sritį Ukrainai buvo atlikti visi būtini formalumai (pagal tuomet galiojusią tvarką). Be to, tai nebuvo kažkokia išimtis – lygiai taip į Gudijos SSR sudėtį 1924–1926 metais buvo perduoti Vitebskas, Mahiliovas ir Homelis su aplinkiniais rajonais, 1929 metais Tadžikijai atiteko prieš tai uzbekiškas buvęs Chodžentas (Chudžandas), o 1943 metais tas pats buvo atlikta su Karačajaus ir Čečėnijos pietiniais rajonais, kurie buvo padovanoti Gruzijai.
Įdomiausia šiuo atveju yra tai, kad 1924 metais Rusijai buvo perduotas prie Azovo jūros esantis Taganrogo miestas, kuris iki tol priklausė Ukrainai. Kitaip sakant, SSRS gyvavimo laikotarpiu sienų tarp respublikų stumdymas buvo įprastas dalykas – tai patyrė visos be išimties sąjunginės respublikos.
„Perduodant Krymo sritį Ukrainai, kartu su ja buvo perduotas ir respublikinio pavaldumo Sevastopolio miestas, kuris tuo metu jau neįėjo į Krymo srities sudėtį. Vadinasi, visą šitą laiką Ukraina valdė Sevastopolį neteisėtai.“
Taip, iš pradžių šis klausimas nebuvo sutvarkytas, tačiau būtina turėti omenyje, kad Sevastopolis (Akjaras Krymo totorių kalba) buvo išskirtas nuo Krymo srities tik 1948 metais, o 1954 metais jis atiteko Ukrainai de facto ir dėl to niekad nebuvo jokių priekaištų arba pretenzijų iš Rusijos SFSR pusės. Galiausiai 1978 m. priėmus naują SSRS konstituciją pakeistos ir sąjunginių respublikų konstitucijos, po ko Ukrainos SSR konstitucijoje buvo jau aiškiai užfiksuota, kad Sevastopolis yra Ukrainos SSR respublikinio pavaldumo miestas. Tokiu būdu galima teigti, kad visą 1954–2014 metų laikotarpį (60 metų), iki pat Krymo avantiūros, Rusija niekada ir niekaip nekvestionavo Sevastopolio priklausymo Ukrainai.
4. „Etniniai rusai sudaro didžiąją dalį Pietryčių Ukrainos gyventojų.“ Nieko panašaus – Donecko srityje gyvena 56,9 procento ukrainiečių ir 38,2 – rusų; Luhansko srityje – 58 procentai ukrainiečių ir 39 – rusų; Zaporižės srityje – 70,8 procento ukrainiečių ir 24,7 – rusų; Dnepropetrovsko srityje – 79,3 procento ukrainiečių ir 17,6 – rusų; Charkivo srityje – 70,7 procento ukrainiečių ir 25,6 – rusų; Chersono srityje – 82 procentai ukrainiečių ir 14,1 – rusų; Mikolajivo srityje – 72,7 procento ukrainiečių ir 23,1 – rusų; Odesos srityje – 61,6 procento ukrainiečių ir 29 – rusų.
Rusai dominuoja tik Krymo autonomijoje ir Sevastopolyje, tačiau būtina turėti omenyje, kad Krymo pusiasalio etnodemografinė situacija smarkiai pasikeitė (buvo dirbtinai pakeista) tik po Antrojo pasaulinio karo, kai iš jo buvo deportuoti senieji gyventojai – Krymo totoriai, graikai ir kt.
5. „Pietryčių Ukrainos (įskaitant Krymą) gyventojai patys norėjo tapti Rusijos valdiniais.“ Gal kas nors ir norėjo (tokių atsirastų ir Lietuvoje), bet iki „žaliųjų žmogeliukų“ ir kitokių iš Rusijos atvykusių provokatorių atsiradimo jokių didesnių trinčių tarp skirtingų tautybių Pietryčių Ukrainos gyventojų nebuvo. Nepasitenkinimas Kijevo politika egzistavo, tačiau jis buvo socialinio ir ekonominio, o ne etninio pobūdžio.
Be to, nereikia pamiršti, kad nevykusią socialinę ekonominę politiką vykdė būtent prorusiškai orientuota tuometė Ukrainos valdžia, kuriai vadovavo V.Janukovyčius. Na, o tie Ukrainos gyventojai, kurie iš tikrųjų labai norėjo tapti Rusijos piliečiais, galėjo išspręsti šią problemą pagal supaprastintą formulę: „lagaminas–stotis–Rusija“.
6. „Pietryčių Ukrainos gyventojai nenorėjo išsižadėti įprastos rusų kalbos.“ Iš tikrųjų nemenkos dalies šio regiono gyventojų, įskaitant vietos ukrainiečius, gimtoji kalba yra rusų. Net ir neturėdama (išskyrus Krymo autonomiją, kuri buvo atkurta 1991 metais jau ne kaip Krymo totorių, o kaip rusiškas teritorinis vienetas) oficialios kalbos statuso, ji visą laiką buvo plačiai vartojama ne tik buityje, bet ir visose be išimties viešojo gyvenimo srityse. Ta prasme iš tikrųjų išlikimo problema minėtame regione buvo aktuali ne rusų, o ukrainiečių kalbai.
7. „Ukrainoje buvo įvykdytas antikonstitucinis perversmas ir nuverstas teisėtai išrinktas prezidentas, o valdžia užgrobė fašistuojantys elementai.“
Taip, neapsikentusi Ukrainos visuomenė, tiksliau aktyvi ir sąmoninga jos dalis, buvo priversta sukilti prieš korumpuotą ir antinacionalinę politiką vykdantį V.Janukovičiaus klaną. Tai klasikinis pavyzdys, kai piliečiai imasi revoliucinių priemonių, kad pakeistų nepakenčiamą situaciją. Vis dėlto būtina prisiminti, kad galutinai susikompromitavusio valstybės vadovo nušalinimui pritarė Ukrainos parlamentas, įskaitant prezidentinės Regionų partijos jo frakciją. Po to Ukrainoje įvyko prezidento ir parlamento rinkimai, todėl nėra jokio pagrindo abejoti dabartinės šios šalies valdžios legitimumu. Taip pat nėra jokio pagrindo vadinti dabartinę Ukrainos valdžią fašistine, nes šia odiozine ideologija nesivadovauja (nei teorijoje, nei praktikoje) nė viena iš valdančiąją daugumą sudarančių politinių jėgų.
Kur kas daugiau fašistiniams režimams būdingų bruožų galima įžiūrėti pačios Rusijos politikoje. Tai apeliavimas į žemiausius Rusijos gyventojų instinktus, šovinistinės ir revanšistinės ideologijos skleidimas, visiška nepagarba tarptautinei teisei, branduolinis civilizuoto pasaulio šantažas, žmogaus teisių šalyje nepaisymas, valstybės mastu vykdomas neapykantos kitaminčiams kurstymas, susidorojimas su politiniais oponentais, alternatyvios valdiškai žiniasklaidos užgniaužimas ir pan.
8. „Donbase su Ukrainos kariuomene kovoja sukilėliai iš vietinių gyventojų.“ Komentuotojai jau ne kartą išjuokė vadinamuosius sukilėlius, tariamai nesunkiai nusiperkančius parduotuvėje už kampo ne tik lengvų šaunamųjų ginklų, bet ir sunkiosios ginkluotės: tankų, šarvuočių, artilerijos pabūklų ir zenitinių raketų kompleksų (vienas iš jų tapo Malaizijos „Boeing“ ir šimtų juo skridusių žmonių žūties kaltininku).
Karo ekspertų vertinimu, vietos gyventojai (t.y. Ukrainos valstybės išdavikai) sudaro vos 5 procentus visų dalyvaujančių kovos veiksmuose prieš Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Visi kiti yra arba Rusijos Federacijos reguliariosios kariuomenės kariškiai, arba įvairių tarpininkų užverbuoti samdomi žudikai iš Rusijos.
Galutinai taškus Rusijos aukščiausiosios vadovybės dalyvavime, rengiant agresiją prieš Ukrainą, sužymėjo pats V.Putinas, detaliai papasakojęs apie tai pusiau dokumentiniame, pusiau vaidybiniame filme „Krymas. Kelionė namo“, kuris buvo parodytas 2015 metų kovo mėnesio viduryje.
10. „Ukraina visada buvo kartu su Rusija; dabartinę konfliktinę situaciją sukurstė Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga.“
Kadaise, Kijevo Rusios (ne Rusijos!) gadynėje, Ukraina iš tikrųjų buvo sudariusi su Rusija vieną kūną, tik tuomet šios bendros būsimų ukrainiečių, gudų ir rusų tautų valstybės branduolys buvo būtent dabartinės Ukrainos teritorijoje. Vėliau Ukrainos ir Rusijos keliai išsiskyrė net pusei tūkstantmečio, o prijungus Ukrainą prie Rusijos imperijos buvo akivaizdu, kad tai yra jau visiškai skirtingos tautos ir kalbos.
Demokratinės pasaulio valstybės ir jų tarptautinės organizacijos 2014 metais iš tikrųjų ištiesė Ukrainai bičiulystės ir pagalbos (galbūt vis dar nepakankamos) ranką, tačiau tai įvyko tik po lemtingo pačių ukrainiečių apsisprendimo eiti Vakarų, o ne Rytų civilizacijos keliu.
Galima išvardyti ir daugiau atsakų į melagingus Rusijos propagandos teiginius, bet ar verta? Manau, kad tai, jog Rusijos agresiją prieš Ukrainą pateisino tik tokios tarptautinės politikos autsaiderės kaip Šiaurės Korėja, Zimbabvė, Sudanas, yra geriausias atsakas į šį klausimą.
P.S. Rašant šį straipsnį Sankt Peterburge įvyko Kremliaus organizuotas ir gausiai finansuojamas Europos radikalių nacionalistinių ir atvirai nacistinių partijų suvažiavimas. Ar yra dar klausimų, kas iš tiesų remia neofašizmą?
Artūras Melianas yra buvęs Lietuvos Respublikos Seimo ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados Asamblėjos narys
