Pavyzdžiui – susvetimėjimas. Labai rimti, be abejo, save laikantys dar ir labai dvasingais (irgi žodis vaiduoklis) žmonės nutaiso susirūpinusį veidą, užverčia akis ir lepteli – susvetimėjimas, didžiausia mūsų amžiaus rykštė susvetimėjimas.
Ką tai reiškia? Ar šio žodžio antonimas būtų suartėjimas? Kada tas suartėjimas buvo labai populiarus ir gyvybingas? Tarkime, jeigu susiaurinsime tyrinėjimo plotą ir galvosime tik apie Lietuvą. 1988-1991 metais? Galbūt, bet ir tuomet suartėjimas nebuvo toks visuotinis, be to, tokiomis ekstremaliomis sąlygomis žmonės negali ilgai gyventi.
Ko gero, tai Sovietų sąjungoje mokslus baigusių ir ypač didelę Rusijos kultūros įtaką patyrusių žmonių mėgstamas žodis. Esą, anais laikais mes virtuvėse būdavom broliai ir seserys, o dabar susvetimėjome. Begėdiška kvailystė. Žmogus niekada nemėgo kito žmogaus, niekada. Pirmoji archetipinė žmogžudystė – Kainas nudeda Abelį – jau fiksuoja žmogaus prigimties prieštaringumą. Iš esmės tai mėsėdžių ir vegetarų karas. Kainas Dievui aukojo augalus, Abelis mėsą. Dievui labiau patiko mėsa. Dievas intrigantas, bet jis, ko gero, čia niekuo dėtas.
Žmonės skirtingi, vieniems patinka mėsa, kitiems žolė, tretiems kokainas. Ir kiekvienas pasiryžęs ginti savo tvirtovę. Taigi kiti žmonės pragaras, – tą patvirtins kiekvienas nors kiek smegenų turintis individas. Galime perbėgti visus žmonijos prisimenamus amžius ir socialines politines formacijas – niekad nebuvo nieko panašaus į visuotinį žmonių suartėjimą ir begalinę bičiulystę.
Prancūzų revoliucijos šūkis „Laisvė, lygybė, brolybė“ labai dosniai įmirkytas krauju. Ir visų kitų revoliucijų šūkiai bei brolystės vėliavos nė kiek ne padoresnės. Iš pradžių pagonys kapojo ir degino krikščionis, paskui krikščionys atsilygino visiems, kas tik nenorėjo galvoti taip, kaip jie.
Kai tik viena grupė nuspręsdavo suartėti tarpusavyje, iš karto prasidėdavo kokios nors kitos grupės žmonių skerdynės. (Tai yra, mėsėdžiai imdavo skersti vegetarus, arba atvirkščiai). Tai vyko ir per viso dvidešimtojo amžiaus istoriją, ir to paties amžiaus pabaigoje tai vyko, ir ne tik Afrikoje, bet ir Europoje, tai vyksta ir dabar, mūsų kaimynystėje. Suartėjimas baisesnis nei susvetimėjimas. Žinoma, tai tik kalambūras, tai tik sofistika, tačiau sąvoka „susvetimėjimas“ lygiai tokios pat prigimties.
Anksčiau (tarkim, sovietų laikais) žmogus negalėjo susvetimėti, nes niekas jam neleido būti vienam. Milžiniškoje sovietų imperijoje didžioji dauguma žmonių gyveno bendrabučiuose, komunaliniuose butuose, o tie, kuriems visai nepasisekė – konclageriuose ir kalėjimuose. Be abejo, tokiomis sąlygomis, kai negali net nusišikti nestebimas kokio nors artimo (pvz., prižiūrėtojo) akių, sunku susvetimėti.
Dabar, kai tokia galimybė atsirado, – kai mes jau galime turėti savo butą, savo automobilį, savo namą, sodybą ar net dangoraižį su trimis jachtomis, – žmogus iškarto puolė svetimėti, nes gero gyvenimo tikslas pagal europietiškos, vakarietiškos demokratijos modelį ir yra galimybė rinktis. Kadangi daugelis žmonių mieliau renkasi bendravimą internetu, o ne gyvai, vadinasi, susvetimėjimas ir yra demokratinės, rinkos ekonomikos dėsniais valdomis visuomenės siekis.
Dar vienas aspektas. Šiuolaikinį vyresnio amžiaus žmogų, atėjusį iš sovietinių laikų, ypač slegia naujųjų, tarkim moderniųjų laikų gyvenimo tempas. Žiniasklaida tokiu intensyvumu atakuoja mūsų smegenines, kad jeigu mėgintume įsijausti ir iš tiesų suvokti, kas vyksta pasaulyje, kas vyksta visuomenėje, pagaliau, kas vyksta kiekvieno iš mūsų gyvenime ir galvose – mūsų sąmonė to paprasčiausiai nepakeltų. Todėl mes tampame cinikais, mes lygiai taip pat priimame informaciją apie mergaitės išprievartavimą ir nužudymą kaip ir žinią apie banko bankrotą, čia kenčiame dėl lėktuvo katastrofos, o čia – jau baisiausiai susirūpiname dėl kažkokios kvaišos padidintų krūtų. Taip, cinizmas, bet tokia galimybės rinktis ir žinoti kaina.
Kad ir kaip būtų paradoksalu, tai labai gera dirva suvešėti sovietinių laikų ilgesiui. Anuomet iš tiesų sunku buvo tapti žinių vartojimo ciniku, nes tų žinių paprasčiausiai nebuvo. Keletas partinių leidinių, pilnų kažkokio pseudo informacinio mėšlo, jokių nelaimių, jokių bankrotų, netgi jokių krūtų – nebent dvokiantis imperializmas ir žlungantis kapitalizmas. Juokinga dar ir tai, kad anuomet tualetinio popieriaus beveik nebuvo, todėl komunistinės imperijos piliečiai dugną šluostė sovietiniais laikraščiais ir, logiškai mąstant, mūsų subinės buvo kur kas geriau apsiskaičiusios negu galvos. Ir vis dėlto, mes juk visuomet siekėme teisės žinoti, ar ne?
Piktai kalbėjome apie geležinę uždangą, apie cenzūrą, troškome žmogaus teisių, tikėjimo, žodžio ir kitų kūno bei dvasios laisvių. Mes pasiekėme. Ir iš karto pradėjome kalbėti apie susvetimėjimą. Žmogus – paradoksalus gyvūnas. Nė vienas padaras gamtoje taip nesielgia. Taip išmintingai ir tuo pačiu metu taip kvailai.
Kai gyvenau mažame miestelyje šiaurės Lietuvoje, mūsų aštuonbučio išvietė buvo kieme, už sandėliukų. Vienai laiptinei, kitaip tariant, dviems butams vienas šikanas. Kaimynai turėjo nesveiką dukrą, – kuprotą piktą neužaugą.
Tai ji, bestija, savo dugną valydavo pirštais, o tuos pirštus nubraukdavo į šikininko sieną. Nežinau, kodėl, bet man tai lyg sovietinio artimumo simbolis. Mes buvome velniškai susvetimėję, kur kas baisiau, nei su dabartiniais kaimynais, su kuriais sveikinuosi ir domiuosi jų vaikų vardais bei pasiekimais darželyje. Todėl netikiu, kad anuomet – kada nors – mes buvome labai artimi, o štai dabar susvetimėjome. Iliuzija, tik dar viena iliuzija.
Beje, minėtame miestelyje 1941 metais per vieną dieną buvo išžudyti visi žydai, ir dabar nė ant vieno namo nėra jokios lentelės, kad jų čia gyventa, net Žydų gatvės nėra tame vargingame miestelyje – štai kur tikrasis susvetimėjimas.
