Matyt, ne iš gero gyvenimo tenka svarstyti, kad reikėtų griežtinti gerokai liberalizuotą egzaminų tvarką. Nerimą kelia vis žemiau nuleidžiama reikalavimų kartelė, kai tiek vidurinės, tiek aukštosios mokyklos siekia užsitikrinti stabilų finansavimą, pritraukdamos kiek įmanoma daugiau besimokančio jaunimo.
Šįmet prašymus laikyti brandos egzaminus pateikė kiek daugiau nei 37 tūkstančiai jaunuolių – 1283 mažiau negu praėjusiais metais.
Tai jau įprastas procesas – kasmet vidurines mokyklas baigia maždaug 4–5 proc. mažiau abiturientų. Vadinasi, mažiau bus ir stojančiųjų į aukštąsias mokyklas, o jų gretas dar retina nesenkantis norinčiųjų studijuoti užsienyje srautas.
Kai net ir į prastai besimokiusius jaunuolius aukštosios mokyklos žvelgia pirmiausia kaip į pajamų šaltinį, apie studijų kokybę nėra ko nė kalbėti. Tačiau ir tylėti švietimo strategai negali, nes jau ne pirmus metus tiek darbdaviai, tiek mokslo ekspertai skambina pavojaus varpais dėl bent dalies šalies aukštųjų mokyklų nepakankamo mokymo lygio.
Antai pernai Europos Komisijos ekspertai, vertinę fizikos programas visoje ES, atsižvelgdami ir į mokslininkų darbus, publikacijas, išradimų patentus, Lietuvai skyrė neaukštą vietą, nors ši sritis mūsų šalyje laikoma viena geriausiai išplėtotų. Ką tada galvoti apie kitus mokslus?
Akivaizdu, kad dabar Lietuvai studijų kokybė turėtų rūpėti net labiau nei studijuojančio jaunimo kiekybė, o mokymosi lygį reikia pradėti gerinti nuo vidurinio mokslo grandies.
Tačiau ar daug čia padės privalomas valstybinis egzaminas?
Lietuvių kalbos egzaminas abiturientams ir taip yra privalomas, bet nebūtinai valstybinis. Norint gauti brandos atestatą pakanka išlaikyti ir žemesnio reikalavimų lygio mokyklinį.
Tiesa, stojantiesiems į valstybės finansuojamas vietas Lietuvos universitetuose būtinas valstybinis lietuvių kalbos egzaminas, bet ne visi jaunuoliai ketina studijuoti tėvynėje ar siekti universitetinio išsilavinimo.
Šiais metais lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį egzaminą pasirinko laikyti per 21 tūkst. abiturientų – 1 proc. mažiau nei pernai, nors dvyliktokų sumažėjo smarkiau.
Krinta į akis tai, kad užsienio kalbos, daugiausia anglų, valstybinį egzaminą šįmet nori laikyti jau daugiau abiturientų nei gimtosios kalbos – beveik 22 tūkstančiai.
Viena vertus, tuo reikėtų tik džiaugtis. Vadinasi, anglų kalbą gerai išmokti norintis Lietuvos jaunimas taps vis europietiškesnis, konkurencingesnis ES rinkoje. Bet yra ir kita medalio pusė.
Neatmestina, kad rinktis laikyti valstybinį anglų kalbos egzaminą dalį jaunuolių skatina mintys apie mokslus užsienyje, o gal ir emigravimą.
Gal iš tiesų privalomas valstybinis lietuvių kalbos egzaminas, skatinantis moksleivius daugiau dėmesio skirti šiam dalykui, jei ir nestabdys jaunų protų nutekėjimo, bent stiprins jaunimo ryšį su tėvyne, jos kultūra?
Juk neabejotina, kad gimtosios kalbos, literatūros studijos turi ir patriotinio ugdymo atspalvį.
Juo labiau kad mokytis po 10 klasės kitą patriotizmo pamatus klojantį dalyką – istoriją – renkasi vis mažiau moksleivių. Valstybinį istorijos egzaminą šįmet ketina laikyti tik 13 tūkst. abiturientų, pernai buvo beveik 2300 daugiau.
Susidomėjimo istorija nuosmukį lėmė valstybės politika skatinti jaunimą studijuoti gamtos ir tiksliuosius mokslus.
Mat teisininkų, vadybininkų ir kai kurių kitų socialinių mokslų specialistų jau prikepta tiek, kad jiems mažai vilties rasti darbą pagal specialybę, ypač kai neretai ir parengimas nekoks.
Nemažai gabaus jaunimo jau persiorientavo ir nori būti gydytojais, biologais, informacinių technologijų specialistais, o renkantis šias specialybes reikia išlaikyti ne istorijos, bet matematikos, gamtos mokslų valstybinius egzaminus.
Tuo metu mokytojai skundžiasi, kad istorijos išplėstinį kursą renkasi vis mažiau gabių, motyvuotų jaunuolių, o mokyklinis šio dalyko egzaminas neretai tampa tik savotišku gelbėjimosi šiaudu tenorintiems gauti brandos atestatą abiturientams. Juk tam jiems reikia, be privalomo lietuvių kalbos egzamino, išlaikyti dar vieną egzaminą.
Istorijos mokytojai jau net kalba, kad reikėtų įvesti privalomąjį šio dalyko egzaminą. Tik ar dėl to nesusiaurėtų moksleivių galimybės išsamiau mokytis kitų dalykų? Mokymo programos nėra guminės ir tenka rinktis, kam skirti daugiau dėmesio.
Bet gimtajai kalbai vargu ar vertėtų taikyti šį atrankos principą. Ne vien lietuvybės šaknų sutvirtinimo sumetimais.
Labai svarbu, kad kompiuterių įsigalėjimo laikais mokyklas baigtų tiesiog raštingesni, mintis geriau reikšti mokantys, tekstą analizuoti sugebantys jauni žmonės, o būtent tokias savybes ugdo gimtosios kalbos mokymasis.
Lietuvių kalbos mokymosi stiprinimas galėtų pakylėti ir bendrą abiturientų kultūros lygį. Kartu tai būtų žingsnis gerinant Lietuvos mokslo ir studijų kokybę.
