Kai P.Griušys prie nuogų moterų figūrų „pritapė“ kolegių veidus, jis norėjo taip išreikšti savo vidinį pasaulį. Bėda, kad viena iš trijų nutapytų moterų neapsimetė, kad jai viskas gerai. Ji rimtai supyko. Ji apskundė vyriškį Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Juk P.Griušys nuogąsias ledi eksponavo kartu su beždžionių paveikslais. Kauniečiams atrodė visai normalu, kad paveikslų serija pavadinta „Jų ieško policija“.
Kai sužinojau šią absurdiškai spalvingą istoriją, pirmoji reakcija buvo pasibjaurėjimas. Kuo tapytojas chamas geresnis už paauglį, kuris padirbėja „fotošopu“ ir sukuria naują moterį iš klasiokės veido ir pornografinės pupytės? Mąsčiau – teisingai pasielgė kolegė, kad nenumojo ranka į tokį įžeidinėjimą.
Kovos nauda suabejojau, kai skandalas įsisiūbavo. Dabar iš moterų juokiamasi jau ne tik Kaune, bet visoje Lietuvoje. „Pačios kaltos, kad save tuose paveiksluose atpažino. Jei mane kas nors nupieštų, tai aš tik pasijuokčiau, kad nematau ten savęs“, – dalijosi savo jausena mano bendraamžė žurnalistė. Jai paveikslai atrodo juokingi, man – ne. Tačiau abi sutinkame dėl fakto – skundas dėl galimo seksualinio priekabiavimo ir priekabiavimo prie lyties buvo fantastiška vidutiniško lygio tapytojo darbų reklama.
Tik kažkodėl P.Griušys to nesupranta. Jei jis turėtų humoro jausmą, galėtų lengvai šioje situacijoje tapti nugalėtoju. Na ir kas, kad kolegės veria jį piktais žvilgsniais. Menininkas apdovanotų jas į save panašiomis lėlytėmis ir adatų rinkiniais. Pasiūlytų žiežuloms atlikt vudu ritualą. Kankinkit mane, moterys, smarkiau.
Jei jis būtų gudrus, paaiškintų, kad paveikslų ciklas „Jų ieško policija“ iš tiesų buvo pasišaipymas iš Kauno stereotipų. Juk Kaunas – tai beždžionžmogių miestas. Moteris kauniečiai visada mato kaip nuogus kūnus ant „kablukų“. Ne veltui Kauno paveikslų galerijos lankytojai išrinko P.Griušio kūrybą geriausiu metų kūriniu. Jie atpažino patys save.
Gal P.Griušio darbus būtų galima suprasti kaip aliuziją, kad vyrai mato moters kūną ne tokį, koks jis yra, o koks atrodo jų fantazijose? Gal moterų rodymas tarp beždžionių yra visai ne priekabiavimas prie lyties, o kaip tik šaipymąsis iš lyčių stereotipų? Taip parodoma, kad į moteris visuomet žiūrima kaip į nuogales, o į vyrus – kaip į beždžiones. Turbūt P.Griušys norėjo pavadinti paveikslų ciklą: „Moterys tarp vyrų“. Tik pamanė, kad tai yra per daug tiesmuka – žiūrovai patys turi rasti užslėptą mintį.
Kuo toliau, tuo man aiškiau – visas paveikslų ciklas yra akivaizdus pasišaipymas iš kauniečių. Juk visi žino anekdotą: „Jei Kauną aptvertų spygliuota tvora, visi žinotų, už ką sėdi“.
Tik va, jei P.Griušys atskleistų tikrąjį savo užmanymą, jam būtų striuka. Jei tik kauniečiai vyrai sužinotų, kad tapytojas pasišaipė iš nuostabiausio pasaulyje miesto, jam būtų riesta. Po susidūrimo su Laisvės alėjos vyrais jam tikrai būtų blogiau negu prie Stalino.
Todėl menininkas tyli ir stebi, kaip lyg beždžionės galvoje šokinėja idėjos. Jis laukia, kol ateis Godo. Tačiau nakties sapnuose jį lanko tik piktos, nuogos rubensiškų formų moterys.
