Gal ir nebūtų laimėję, bet kraują greitai kalkėjančiose politinio
gyvenimo venose būtų sugebėję pavarinėti.
Šiaip jau nė vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir vėlesnių
Sąjūdžio vadovų Lietuvos prezidentu netapo ir, ko gero, jau nebetaps.
Nieko nepadarysi – toks jau revoliucionierių likimas. Lietuvos
visuomenė skeptiškai žiūri į koncepcijomis ir idėjomis apsiginklavusius
politikus, jai reikia pragmatikų ir vadybininkų.
Net su naujai atsirandančiomis politinėmis organizacijomis abiejų
intelektualų santykis buvo komplikuotas. Sąjūdžiui dar neįsibėgėjus
A.Patackas į jį žiūrėjo skeptiškai. Prieš Sąjūdžio suvažiavimą girdėjau
jo abejones, ar politinės patirties neturinti visuomeninė organizacija
atsilaikys prieš „įgudusią šaudytų žvirblių“ kompaniją.
Daug kartų esame diskutavę, ar „atsinaujinusi“, nors nuo „platformos“
atsiskyrusi Lietuvos komunistų partija nesunaikins Sąjūdžio iš vidaus.
Susinervinęs net tėkštelėdavo – tegu tik pasuka atgal į Maskvą, iškart
išeinu į mišką.
Kompromisų bet kuria kaina „specialistai" tokių žodžių klausėsi šiek
tiek susigūžę. Pradėjus kurtis partijoms A.Patackas pripažino, kad
demokratijos sąlygomis geresnio varianto nėra, bet pats taip ir netapo
partijos nariu. Nenorėjo apsiriboti taisyklėmis.
R.Ozolas lanksčiau reagavo į naują, iki tol Lietuvai neįprastą politinį
viralą ir pats stengėsi savo kitokios valstybės matymą apipavidalinti
per Centro judėjimą ir partiją. Ir jau pirmais žingsniais
nedviprasmiškai deklaravo: vyrai ir moterys, aš visada turėjau ir
turėsiu savo nuomonę ir ją pasakysiu, kad ir kam tai partijoje
nepatiktų.
Nepriklausomos Lietuvos idėja augo kartu su nepriklausomu žmogumi. Ir
tiek A.Patackas, tiek R.Ozolas buvo vieni ryškiausių savarankiškos
raiškos pavyzdžių.
Individuali nepriklausomybė visada sunkesnė už visuomeninę. Vienus
tokia pozicija žavėjo, kiti ja piktinosi, bet ir didžiausi skeptikai
viena ausimi stengdavosi pasiklausyti, ką jie sako. Visus vienijo
rūpestis, kokia turėtų būti reali, neišgalvota ateities Lietuva.
Tvirtai ant žemės stovintis akademikas E.Vilkas žemaitiškai lėtai taip
sakydavo: dėl ateities nereikia per daug savęs kankinti, reikia
nedelsiant ruoštis atsistoti ant Europos Sąjungos bėgių ir, pasirinkus
tinkamą tradicinę vakarietišką partiją, pamažu stumtis į priekį.
Tuo metu A.Patackas, nė sekundei nesuabejojęs NATO nauda, dėl ES
reikšdavo anaiptol ne pačią optimistiškiausią nuomonę ir ypač vaikų
edukacijos srityje. Jam atrodė, kad ES pretenduoja kurti gerokai nuo
krikščioniškos tradicijos atitrūkusį „naują žmogų“. Esminis jo
priekaištas – Lietuva neria į naujų vertybių sūkurį tik
paviršutiniškai pažindama, kas ji pati yra.
Galima įvairiai vertinti A.Patacko filosofinius etnologinius
tyrinėjimus, bet jau neįmanoma jų nepastebėti ar atmesti kaip neturinčio
ką veikti intelektualo treniruotę.
Bandymas per kalbos analizę susieti
senąją ikikrikščionišką lietuvių pasaulėžiūrą su vaizdinių sistema jau
kitokioje europietiškoje bendrijoje yra unikalus ir galbūt tik retam jo
sekėjui įveikiamas užmojis.
R.Ozolas ėjo ta pačia lietuviško savitumo išsaugojimo linkme. Tik
turint tai omeny galima suprasti kartais net labai aštrią ES
federalizacijos kritiką. Ir, svarbiausia, kad diskusija dėl tautinio
savitumo likimo dabartinėse pervartose jam neatsirado dėl tuščio noro
„turėti savo temą“.
Rūpinimasis turi šaknis dar praėjusio šimtmečio septintajame
dešimtmetyje, sovietams garsiuose „Taškento nutarimuose“ apsisprendus
visiškai surusinti Lietuvą.
Po sudaužyto partizaninio pasipriešinimo politinei Lietuvai krintant į
letargo miegą netikėtai atsibudo dalis A.Patacko ir R.Ozolo kartos
jaunos inteligentijos ir pradėjo žygį, kuris baigėsi Sąjūdžiu ir
nepriklausomybės atkūrimu.
Lietuva tarsi pradėjo kurtis iš naujo, gerokai anksčiau, nei atsirado
Sąjūdis. Kažkas panašaus, tik kitomis politinėmis aplinkybėmis, tai
dabar vyksta Ukrainoje.
R.Ozolas dalyvavo Vilniaus universiteto „Ramuvoje“, kur senoviškas
lietuviškas dainas traukė ir talentingi, ir visai be klausos. Koks
skirtumas.
Svarbu entuziazmas, staiga įsižiebusi viltis, kad dar ne viskas
prarasta. Žinoma, ne vien dainų klubai dėjo pamatus atgimimui. Didelį
vaidmenį suvaidino prasidėjusios rimtos kraštotyros studijos, vedamos
tokių žmonių kaip N.Vėlius, J.Trinkūnas, baltiškos religijos
tyrinėjimai, literatūros paveldo leidyba, laikotarpis, kurį galima
pavadinti filologiniu sąjūdžiu, panašiu į XIX amžiaus pabaigą.
Pramušanti R.Ozolo ranka visur buvo jaučiama. Dabar kartais
aiškinama, kad to meto filologinių judėjimų reikšmę menkina sudvejintas
inteligentijos gyvenimas, per daug atiduodant duoklę „ciesoriui“.
Neteisingas vertinimas. Tai buvo kur kas sudėtingesnis procesas. Tuo
metu net populiari buvo valenrodizmo, paimto iš Adomo Mickevičiaus
kūrinio „Konradas Valenrodas“, idėja: obuoliauti nors ir su okupantu,
kad galėtum dirbti Lietuvos naudai.
A.Patackas asmeniškai laikėsi disidento ir rašytojo A.Solženicyno
pozicijos: nebijau, nedalyvauju mele ir nieko iš valdžios neprašau. Jo
inicijuotas pogrindinis grožinės literatūros leidinys „Pastogės Lietuva“
vengė politikavimo, o vadovavosi maksima „nemeluoti sau“.
Moralinė principinga pozicija buvo svarbiau už samprotavimus, kaip
pasinaudoti okupacine valdžia Lietuvai išsivaduoti.
Atrodė, kad šios
dvi – švento gudravimo ir nedalyvavimo mele pozicijos niekada
nesusidurs, tačiau galinga istoriją valdanti ranka susisiekiančius indus
visada pastato greta.
