Atsakymų į šiuos svarbius klausimus ieško ir savo įžvalgomis dalinasi KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Edukologijos katedros docentas Gintautas Cibulskas.
Straipsnių švietimo tematika, kuriuose akcentuojama žema mokytojų kompetencija ar negebėjimas išugdyti mokinius, yra nemažai. Yra ir tokių, kuriuose akcentuojamas tėvų nenoras prisidėti prie vaikų ugdymo siekiant bendrų ugdymo tikslų.
Šiame straipsnyje norėčiau paliesti kitą – švietimo sistemos valdymo – aspektą. Vadybos klasikas Peteris Druckeris yra pasakęs: „Nėra gerų ir blogų organizacijų, yra geras ir blogas vadovavimas...“ Mano akimis žiūrint, šiame teiginyje yra didelė dalis tiesos – švietimo sistemos funkcionavimas didele dalimi priklauso nuo švietimo sistemos vadybos.
Neišnaudojamas potencialas
Nenorėčiau sutikti su tais autoriais, kurie teigia, kad mokytojai yra ne visai tokie, kokie turėtų būti, ar, kad mokyklų vadovai nesugeba sutelkti mokyklų bendruomenių ugdymo tikslams pasiekti. Žinoma, kaip ir visose srityse, yra visokių darbuotojų, yra ir tokių, kurie dirba ne toje srityje, ne pagal savo pašaukimą, bet jų tikrai nėra dauguma.
Neabejoju Lietuvos švietimo sistemos potencialu. Dėl savo darbo specifikos dažnai lankausi įvairiose Lietuvos mokyklose, bendrauju su mokytojais, mokyklų vadovais. Drąsiai galiu teigti, mokyklose dirba daugybė puikių, kūrybingų, išsilavinusių specialistų, asmenybių, turinčių milžinišką potencialą. Tačiau kiek šis potencialas realizuojamas?
Stebint iš šalies, susidaro įspūdis, kad daugelis mūsų mokyklų, mokyklų vadovų, mokytojų labai gerai atlieka tai, ko vienokia ar kitokia forma (tiesiogiai, ar per įvairius įrankius: išorės vertinimas, egzaminai) reikalauja švietimo sistemos vadybininkai. Tačiau ar tikrai yra reikalaujama to, ko šis laikmetis tikisi iš mokyklų?
Galbūt mokyklų veikla nukreipiama ne visai tinkama kryptimi, įveliant jas į rutinines veiklas ir užslopinant iniciatyvas bei norą kūrybiškai veikti? Galbūt švietimo sistemos vadyba ir yra tas švietimo sistemos sraigtas, kuris neleidžia visu greičiu įsisukti švietimo sistemos mokyklų bei mokytojų potencialui?
Nepamesti kelio dėl takelio
Vadybos pagrindinė užduotis bet kuriame laikmetyje išlieka ta pati – tikslų iškėlimas ir veiklos organizavimas taip, kad tikslai būtų pasiekti, maksimaliai išnaudojant turimą potencialą.
Labai svarbu sistemos vadybos lygmenyje vykdant daugybę rutininių veiklų, nepamesti iš akių tikslo. Ir juo labiau, vadybą vykdantys asmenys būtinai turi žinoti tikslų pasiekimo kriterijus, t.y. pamatuoti, ar švietimo sistema, turėdama tokį didelį potencialą, pasiekia iškeltus tikslus.
Tarpiniai tikslų pasiekimo matavimai parodo, ar einame teisingu keliu ir, ar einame teisingais žingsniais link savo tikslo. Pagal šiuos tarpinius rezultatus vadyba turėtų inicijuoti ir vykdyti pokyčius, kad būtų pasiekti tikslai (bet jokiu būdu ne tam, kad „mes negražiai atrodome prieš kitas valstybes“, pavyzdžiui, vertinant moksleivių atostogų trukmę).
Nežino, kokie švietimo sistemos tikslai
Lietuvos švietimo įstatyme pateikti švietimo sistemos tikslai koncentruojasi į doros, brandžios, savarankiškos, atsakingos, patriotiškos asmenybės išugdymą.
Atkreipiu dėmesį į tai, kad akcentuojamas ne ugdymo procesas, bet išugdymas, t. y. rezultatas. Man patinka mūsų švietimo sistemos tikslų turinys kaip platus, visaapimantis tekstas, tačiau negaliu teigiamai vertinti tikslų formos.
Sunku nesutikti su penkių švietimo tikslų turiniu. Turbūt neatsirastų nė vieno prieštaraujančio, kad švietimo sistema išugdytų dorus, kūrybingus, savarankiškus, atsakingus, sąžiningus, patriotiškai nusiteikusius žmones, kad jiems būtų išlavinti komunikaciniai gebėjimai, kad jie įsisavintų žinių visuomenei būdingą informacinę kultūrą, mokėtų valstybinę kalbą, užsienio bei gimtąsias kalbas, būtų informaciniai raštingi, taip pat turėtų šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą ir sveikai gyventi.
Tačiau tikslai taip suformuluoti, kad skaitydamas pirmo tikslo pabaigą jau spėji pamiršti jo pradžią ir nenoromis kyla mintis pavadinti tokį tekstą „verbaliniu fejerverku“, kuris lyg ir labai gražus, bet sprogo, suspindėjo... ir pradingo. Neabejoju, kad su tokia dilema susiduriu ne aš vienas.
Todėl tenka pripažinti, kad daug švietimo sistemos darbuotojų nežino švietimo tikslų. Nieko stebėtino – tokia forma pateiktas turinys nė neleidžia tikėtis kitokio rezultato. Kitas svarbus dalykas: ar mes aiškiai žinome šių tikslų pasiekimo pamatavimo kriterijus? Ar mes turime aiškius pamatavimo kriterijus, kaip mes einame link šių tikslų? Prisipažinsiu, kad aš šito nežinau. Markas Tvenas yra pasakęs: „Jei aš nežinau kur einu, tai kaip sužinosiu, kad jau atėjau?“.
Tarsi automobilis, surinktas iš skirtingų modelių dalių
Po nepriklausomybės atgavimo mūsų švietimo sistema funkcionuoja jau 25 metus. Todėl natūraliai kyla klausimas, kiek sėkmingai mes pasiekiame užsibrėžtus tikslus? Ar per 25 metus, reformuodami, vykdydami įvairius pokyčius, mes pasiekėme tokį švietimo sistemos lygį, kad joje didžia dalimi yra išugdomos asmenybės, apie kurias kalbama švietimo įstatyme, kituose fundamentaliuose švietimo dokumentuose?
O gal tiesiog vykdome rutinines veiklas, kurios nebūtinai prisideda prie tikslų pasiekimo, ir ilgainiui mes juos tiesiog pamirštame?
Susidaro įspūdis, kad kartais mūsų švietimo sistemos vadyba taip pat yra pametus švietimo tikslus. Todėl užuot kūrus savo sėkmės modelius siekiant tikslų, yra bandoma kopijuoti ir sistemoje diegti kitų valstybių sėkmingus atvejus.
