Siūlomos pataisos įpareigotų institucijas, gavusias pranešimą
apie viešojo sektoriaus darbuotojų korupcinius nusižengimus,
užtikrinti pranešėjo asmens duomenų apsaugą.
Pataisos taip pat numato, kaip tai užtikrinti ir administracinės
bylos ar administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo proceso
metu. Apie korupciją pranešę liudytojai būtų apklausiami kitiems
proceso dalyviams nedalyvaujant, liudytojų parodymai būtų
fiksuojami apklausos protokole arba darant garso ir vaizdo įrašą
sudarius akustines ir vaizdines kliūtis nustatyti apklausiamojo
asmens tapatybę.
Vyriausybė pažymi, kad anoniminių liudytojų parodymai negali
būti vieninteliai ir lemiami, kurie pagrįstų teismo sprendimus.
Vyriausybė tikisi, kad šios pataisos turės teigiamos įtakos
kovai su korupcija.
Su korupcija kovojančios nevyriausybinės „Transparency
International“ projektų vadovas Karolis Granickas kritikuoja tai,
kad pagal siūlomą įstatymą asmenys, kurie nori išlikti anonimais,
pranešdami apie korupciją viešajame sektoriuje turėtų to
motyvuotai paprašyti.
„Čia ir prasideda kabliukai. Jis pats, visų pirma, turi
paprašyti tos apsaugos. Visų antra, jis turi tai padaryti motyvuotai
ir to išaiškinimo, ką reiškia motyvuotai ir kaip tai padaryti,
nėra. Pagalvokime, kokią aukštą kartelę mes norime iškelti
žmogui, kuris nori pranešti apie korupciją. Visų pirma, mes
tikimės, kad jis žinos, jog turi paprašyti apsaugos, visų antra,
jis pats turi žinoti, kas yra tas motyvuotas prašymas“, –
trečiadienį BNS sakė K.Granickas.
Jo teigimu, valdžios institucijos taip pat turėtų numatyti,
kaip turi veikti įvairių institucijų „karštosios linijos“ ir
kiti pranešimams apie pažeidimus skirti kanalai, be to, įstatymai
turi numatyti aiškią tvarką, pagal kurią sąžiningai apie galimą
pažeidimą pranešę žmonės galėtų lengviau apsiginti nuo galimų
ieškinių dėl garbės ir orumo arba dalykinės reputacijos
pažeidimo.
Pasak K.Granicko, Lietuvos įstatymuose taip pat turi atsirasti
pranešėjo apibrėžimas.
Pernai atlikus sociologinį tyrimą „Lietuvos korupcijos
žemėlapis 2014“, paaiškėjo, kad tik 18 proc. Lietuvos
gyventojų, 36 proc. įmonių vadovų ir 29 proc. valstybės
tarnautojų praneštų apie korupciją. Taip pat šių tikslinių
grupių klausta apie nenoro pranešti apie korupcijos atvejus
priežastis – visose grupėse dažniausiai buvo nurodoma, kad
pranešusieji apie tokius įvykius gali rimtai nukentėti.
