Vietiniai paaiškino: gyvenimas toks sunkus, kad nuoširdžiai džiaugiamasi, kad velioniui jau dabar viskas eis geryn. Paskui pagalvojau: ko aš čia stebiuosi, pats lyg ne iš Lietuvos būčiau. Kur labiausiai mamutę myli tada, kai ji jau pašarvota, ir prasideda didis džiaugsmas ir visiems užsiėmimas. Panevėžio filė ir sumuštiniai su servelatu, taip pat tortukas ir kelių rūšių gėrimai jau per pagrabą, čia pat, kambarėlyje greta nabašniko (skanaus ir jums), ir linksmybės ne mažesnės, nei per kokį festivalį.
Pasipuošusios tetos žybt žybt auksiniais dantim, plaukus į kuodus susistačiusios kaip vestuvių pamergės, prie grabo fotografuojasi (dar tik asmenukes su velioniu drovisi paveiksluoti, bet tai laiko klausimais); raudotojai gerai pastatytais rimties kupinais balsais. Čia klavišinį instrumentą pavirkdo, čia į lauką parūkyt išbėga, į laikrodį žiūri: šiandien dar du pasirodymai liūdesio arenose. Labą dieną, Kupiški, ar jūs pasiruošę šėlti? Kur jūsų rankos?
Susėdę giminės ant kėdučių šnabždasi, ar gražios laidotuvės ir kiek kainavo, kas iš seniai matytų giminaičių su nauja žmona pasirodė, kieno vaiką Airijoje nuteisė. Kas į Norvegiją išvažiavęs, kad tik vaikų neatimtų, ha ha. Čia tik laidojimo biuras, o paskui būna jau mišios bažnyčioje ir laidotuvės kapinėse, ir kalbos prie kapo, ir gedulinga mišrainė, ir karbonadas miestelio kavinėje, ir daug nebrangaus brendžio, ir nuotrauka skoningai ant staliuko pastatyta (paskui ją parsiveš į namus). Tada jau metas keturnedėliams ir metinėms, o per tą laiką ir paminklą pastato. Nebent paminklas jau yra iš anksčiau, su iškalta gimimo data ir brūkšneliu ir gal net dviem pirmaisiais numatomos mirties skaitmenimis.
Mano vaikystėje kaldavo „19“, ir smalsu, ką reikėjo daryti, kai prasidėjo 1999 metai, o senelis vis dar kruta? „Tėvukai, mums reikia pasišnekėti. Žinai, tas paminklas kur tu pasiruošęs? Tai va, kaip čia tau pasakius, gal tu jau tų vaistų nuo spaudimo nebegerk.“ O karstai, kuriuos per išpardavimą nusiperka ir ant aukšto pastato? „Mamute, torto nebeimkit antro gabalėlio, suknelė tai gal ir išsitemps, bet grabas ne guminis, pati suprantate.“ Labai ciniška, ne vietoje tokie juokai? Ką jūs sakote. Juk tai net ne juokai, aš tik rašau viską, kaip būna, ir jūs tai žinote. Jei nebūtų labai panašu į tiesą ir neprimintų jūsų pačių anais metais aplankytų renginių Šabakštėliuose, tai taip nesipiktintumėt.
Geras pavyzdys, kokį santykį su mirtimi mes turime, buvo Didįjį penktadienį, kai parašiau nekrologą signatarui Algirdui Patackui, tą dieną išėjusiam. Tai buvo vienas geriausių mano tekstų, nes nelengvai rašytas ir kruopščiai seikėtas: ir pagerbti didelį žmogų ir jo moralinį tiesumą reikėjo, ir kartu velnius ir demonus prisiminti, kurie velioniui paskutinius metus sugadino.
Tauta, švelniai tariant, manęs nesuprato. Pasipylė pamokymai, kaip rašyti (lyg jie geriau už mane išmanytų), pasiūlymai daugiau neberašyti apskritai (lyg ne dėl jų pačių stengčiausi), ir pažadai duoti į snukį arba bent jau spjauti ant žemės man po kojomis (čia visada taip žada inteligentai, kažkodėl dažniausiai Dailės akademijos auklėtiniai ir dėstytojai – keista, jie turi ypatingą neapykantą man, kuria nepasižymi nei aktoriai, nei muzikantai: dailininkų mūzos kažkokios aršios).
Pasipylė ir liaudies išminties klišės: „ne vieta ir ne laikas“ (o kada dar nekrologą rašyti, jei ne žmogui mirus, ne gimimo dienai juk), „neskanu“ (straipsnis ne kibinas, tai ir nevalgykite), „čia jau peržengta riba“ (nieko panašaus, aš ribas nustatinėju pats ir tikrai neperžengiau), „ne taip nekrologai rašomi“ (būtent taip – tik ką perskaitėte), „ne tau jo gyvenimą vertinti“ (man: jau įvertinau) ir mūsų bobučių išminties viršūnė: „apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko“. Kas sugalvojo tą nesąmonę? Ir, svarbiausia, kodėl visi kartoja tai kaip maldelę? Kalbėti ir juokauti galima apie viską. Žinoma, aplink yra liūdinčių, kuriems gal ne juokai galvoje, bet liūdėtojų niekas nespiria skaityti tekstus ir juo labiau sutikti su jais.
Velionis nebuvo šventasis, kai buvo gyvas, ir nustojęs kvėpuoti šventuoju netapo. „Jis dabar negali atsikirsti“ – o man ir nereikia, kad jis aiškintųsi, čia ne teismo posėdis ir ne diskusijų klubas. Tekstą net ne visi skaitė (daugiausia lojantys apskritai manęs neskaito – aš žinau, jie patys taip sako), pakako to, kad apie mirusįjį, reiškia, blogai. Vien nuo temos ir nuo autoriaus pakilo šnypštimas ir caksėjimas liežuviu, lyg bažnytėlėje per pamaldas suskambus mobiliajam telefonui.
Kokią išvadą darausi? Kaltas, per mažai tokių tekstų. Reikia kruopščiau jus pratinti, kad išmoktumėte pirma gyvuosius mylėti, o tik paskui mirusiuosius prisiminti. Ir nuo prietarų pamažu vaduotis, nes už lango normalus pasaulis, o ne amžinos Vėlinės.
