O ką kalbėti apie tuos, kurie A.Užkalnio neskaito! M.Bartašiūnaitė, kuri labiausiai išmano juvenalinės justicijos temą, dabar turi kažkokių bėdų su teisėsauga, o ir šiaip kitas temas pamėgo.
Tad pastarasis A.Užkalnio rašinys, bent kažkiek tą nišą užpildo, vis tik, mano nuomone, nepakankamai, todėl ir rašau.
Atsakysiu į klausimus susijusius su tokiomis kampanijomis kaip savaitė „Be patycių“ (be smurto, skurdo, savižudybių ir pan.). Žmonės žino, jog per tokias kampanijas yra įsisavinamos ES lėšos (ir dabar jas reikia labai skubiai įsisavinti, nes baigaisi programavimo laikotarpis), kad visas tas akcijas finansuoja mūsų vaikus grobiantys norvegai, kanadiečiai pedofilai, austrai transvestitai ir dar farmacininkai, kurie neturi kam parduoti antidepresantų ir raminamųjų. Iš tiesų tai turi, nes Lietuva pirmauja ir pagal jų suvartojimą.
Žinau visus tuos klausimus ir atsakymus, nes pati esu paskelbusi ne vieną panašią kampaniją, įgyvendinusi nemažai projektų ir programų ,ir netgi 7 metus dirbau ES paramą administruojančioje programoje. Iš tiesų, žmonėms, visi šie žodžiai –projektas, programa, kampanija (šį žodį pakeitus žodžiu akcija, pasidaro aiškiau, nes tai praktiškai tas pats kaip „Šią savaitę du dantų šepetėliai už vieno kainą“) – reiškia tą patį.
Noriu atsakyti, kaip atsiranda tokios „savaičių“ kampanijos, kas už jas moka, kaip atsiranda programos mokylose, kokia jų nauda ir, ar jas organizuojantiems žmonėms, iš tiesų rūpi aukos (patyčių, smurto, skurdo, savižudybių ir t.t.).
Taigi, kaip atsirandakampanija „Savaitė...“. Papasakosiu tik apie vieną, kuri dar tik gimsta, nors turiu patikimos informacijos ir apie kitas. Organizacija, kurioje dirbu, rūpinasi alkoholio, tabako ir kitų psichoaktyviųjų vartojimo prevencija.
Įgyvendiname projektus, programas,o štai akcijų kol kas nedarėme, kadangi ne visos jos duoda naudos. Pavyzdžiui, kampanijos, nukreiptos į nežinomus narkotikus, gali veikti kaip reklama. Taigi, mes laikomės principo, geriau nedaryti nieko, jeigu nesi tikras, kad tikrai nekenki.Iš tiesų, jeigu kai kurios mokyklos liautųsi rodę vaikams buvusius narkomanus ir gąsdinti moksleivius, jog parūkę kanapės numirs, gal vartojimo statistika ir sumažėtų.
Bet kalba ne apie tai, o apie „Alkoholikų vaikų savaitės“ (patikslinimui – vaikų, kurie gyvena su geriančiais tėvais) atsiradimą. Kaip tik vyko Norvegijos istorija ir žmonės niekaip negalėįo suprasti už ką toje šalyje atima vaikus. Pavyzdžiui, jeigu vienas tėvų tvarkingai geria, bet nemuša sutuoktinio/-ės ir laiku pasiima vaiką iš darželio, Norvegijoje atima vaiką. Tautiečiams visai neaišku kodėl.
Ir kaip tik socialiniame tinkle pamatau, kad yra kelios organizacijos, kurios mini „Alkoholikų vaikų savaitę“, siekdamos padėti suprasti, kokią įtaką tėvų priklausomybės daro vaikams ir suteiktų vilties, kad susitvarkyti gyvenimą, visgi, galima. Vaikai – tai ne tik nepilnamečiai, bet ir jau suaugę žmonės, kurie turi bėdų dėl vaikystėje patirtų išgyvenimų.
Tikėtina, kad neišsprendę tų bėdų, jie jas perduos ir savo vaikams. Štai ir žinia!Paskelbėme „Alkoholikų vaikų savaitę“ – t.y. išplatinome pranešimą žiniasklaidai ir tą savaitę su šia tema susijusius įrašus talpinome socialiame tinkle. Ar būtų taip pat, jeigu, būtume tiesiog išplatinę pranešimą „Norėtume jums ir dar kartą priminti apie alkoholio žalą vaikų psichikai, jų sėkmingai raidai ir galimybėms susirasti gerai apmokamą darbą“?
Atkreipkite dėmesį, kad akcijos metu niekas nebuvo pagydytas nuo alkoholizmo ir nei vienas vaikas nebuvo atimtas iš šeimos, o jeigu taip ir buvo, tai greičiausiai tik sutapimas. Daugeliui žmonių patiko socialiniame tinkle patalpintas įrašas apie savipagalbos grupę, skirtą suaugusiems alkoholikų vaikams, netgi keli žinomi žmonės palaikė šią idėją, nors niekas jų neprašė. Žinau bent du žmonės, kuriuos ši savaitė paskatino savipagalbos grupėje apsilankyti.
Jūs apie šią savaitę dar matyt nieko negirdėjote, bet teks. Tikiuosi, kitais metais žinomi ir nežinomi žmonės išdrįs pasakyti – taip, aš augau šeimoje, kurioje geriama, viskas su manimi gerai, bet, bičiuli, man tiek ir tiek kainavo psichoterapija, o jeigu nori, kad vaikams nebūtų tavęs gaila, daryk išvadas. Realiai, apie 70 proc. visų „Facebook“ profilių turėtų segėti tokį kampanijos žinomumą didinantį ženkliuką – maždaug tiek lietuvių yra užaugę šeimose, kurių nariai turi priklausomybių.
Kokia nauda butų? Nežinia. Lietuvoje poveikio tyrimų beveik nedaroma, per brangu. Galima apskaičiuoti plotą žiniasklaidoje, paspaudimus, komentarus ir panašiai. Prisiimti nuopelnus už pokyčius statistikoje būtų nerealu net ir tokioms kampanijoms kaip „Savaite be patyčių“ ar „Tyla žudo“.
Tokių kampanijų tikslas dažniausiai yra problemos supratimo visuomenėje didinimas, o praktiškai tai reikštų, padėti žmonėms suprasti, kodėl vaikai atiimami iš šeimų, kuriose geriama. Kaip tą pamatuosi? Žinoma, būdų yra, bet tai jau atskira tema (išduosiu, kad panašiai kaip apskaičiuojama akcijos „Šią savaitę pirk du šepetėlius už vieno kainą“).
Jums tereikia žinoti, kad rimti moksliniai poveikio tyrimai yra brangūs. Mes įgyvendiname programą mokykloms „Gyvai“, kurios poveikio tyrimą Lietuvoje atliko Turino universitetas. Dabar mes bent jau žinome, kad turime įrodumais pagrįstą programą, kurią iš mūsų perka. Tiesa, tos programos adaptavimą ir poveikio tyrimą finansavo IKEA (beje, finansavo tik tose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, kuriose tuo metu neturėjo parduotuvių).
Tai čia apie klausimą, kas moka ir, ar nevyriausybinėse organizacijose dirbančius žmonės išlaiko mokesčių mokėtojai (A.Užkalnis anksčiau teigė, kad jie tikrai negalėtų dirbti versle). Man algą moka verslas, ir beje, ne tik užsienio kapitalo (žr. „Mentor Lietuva“ metines veiklos ir finansines ataskaitas).
Kodėl? Minčių gali būti įvairių. Gal supranta, kad dabar, kai Lietuvoje apie 70proc. vaikų nesijaučia saugiai, kai Lietuva yra trečia pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą, tai kūrėjų tikrai čia nebus.
Matyt, visos tos įmonės supranta, jog ateityje neturės darbuotojų, jei situacija nesikeis, o gaila, nes teoriškai galėtume būti galimybių šalimi (netgi buvo toks planas – 3 milijonai kūrėjų ar pan.). Tikrai būtų smagiau kurti aukštasias technologijas čia, o ne siųsti žmones darbams į Norvegiją. Tai tiek tų samokslo teorijų.
Tiesa, yra dar vienas klausimas, į kurį atsako A.Užkalnis, bet aš žinau geriau. Ar tiems, kurie įgyvendina programas, rūpi aukos (smurto, skurdo, patyčių ir t.t.)? Rūpestis yra darbas, lygiai taip, kaip kažkam yra maisto gaminimas ar pardavimai. Tikrai neverkiame visą dieną. Beje, pardavimai irgi yra šio darbo dalis, bet čia jau kita istorija.
O į klausimą, ar tie, kurie tyčiojasi iš „Savaitės be patyčių“, skatina vaikų savižudybes, galiu vienareikšmiškai atsakyti, jog taip ir yra.
