Nežinau, kaip į tokią žinią reaguotų kino kritikas Saulius Macaitis, sugebėdavęs formuluoti žudančiai ironiškus komentarus. Gal jis kočiojasi po Rokantiškių velėna. O gal būtų norėjęs pats savo vardo prestižinį prizą teikti režisieriui Prancūzijoje ar net Mauritanijoje, nes keliauti mėgo. Pamokytų laureatą teisingo savo pavardės tarimo, ir jo vardą geriau įsimintų.
Žiūrėkime, kas dar vyksta su vardiniais apdovanojimais Lietuvoje.
Kipro Petrausko ir Elenos Čiudakovos premijos teikiamos įdomiausiai per sezoną kūrusiems operos solistams. Monikos Mironaitės ir Stepo Juknos apdovanojimai – dramos aktoriams. Romualdo Juknevičiaus statulėlė – jauniems teatro režisieriams.
Broniaus Babkausko ir Eugenijos Pleškytės prizai – už geriausius vaidmenis kine. Arūno Žebriūno prizas – jaunam kino režisieriui. Henriko Šablevičiaus – už dokumentiką. Onos Rymaitės premija – ryškiausiam aktoriaus debiutui.
Tai fantazijos. Norai ir linkėjimai. Kas jie šiandieninio žmogaus sąmonėje – tas pats Saulius Macaitis, kurio recenzijos nukreipdavo į gero kino seansus, operos lakštingala vadinta Elena Čiudakova, elegantiškieji Stepas Jukna, Romualdas Juknevičius, išraiškingasis Bronius Babkauskas, amžinai jauna Ona Rymaitė?
„Ji buvo neaukšta ir smulki lyg berniukas, trumpai kirptais juodais plaukais – anuomet tokia šukuosena moteriai buvo neįprasta... Ir tada, ir vėliau pakakdavo tik pasirodyti su ja gatvėje, ir visi sustingdavo iš nuostabos, žiūrėdavo jai iš paskos: ekstravagantiški platūs sijonai, neįtikėtini apsiaustai, kaklas ir rankos nukabinėti ryškia bižuterija...“
Taip amžininkai prisimena ryškią praeito šimtmečio pradžios bohemos asmenybę, kūrusią, tiesa, ne Vilniuje ar Kaune, o Berlyne – kalbama apie rašytoją Else Lasker-Schüler (1869-1945). Ir priduriama, kad buvo ji talentingiausia iš poečių, kūrusių Vokietijoje.
Kodėl miniu ją dabar, kai jau septyni dešimtmečiai jos palaikai priglausti Jeruzalės Alyvų kalne?
Todėl kad kas antri metai E.Lasker-Schüler vardas garsiai nuskamba Vokietijoje ir tas garsas daugiau ar mažiau išplinta tarptautiniu mastu. Nuo 1993 metų E.Lasker-Schüler vardu pavadinta literatūrinė premija teikiama vokiškai rašančiam dramaturgui už kūrybą, turinčią įtakos vokiečių teatrui. Skelbiama, kad tai viena dosniausių Vokietijos literatūrinių premijų – jos fondą sudaro 10 tūkst. eurų.
Šiemet E.Lasker-Schüler premija įteikta garsiam austrų dramaturgui Peteriui Handkei. Štai šitaip, kartu su P.Handke iš praeities iškelta ir talentinga praeito šimtmečio rašytoja ekspresionistė. „Neeilinės asmenybės premija – neeiliniam autoriui“, rašė Vokietijos spauda, informuodama apie E.Lasker-Schüler premijos teikimą.
Dvigubas premijos poveikis: pagarba šiandien kuriančiam ir atminimas seniai išėjusiam. Ar ne taip yra, kai Lietuvoje teikiama, tarkime, Dionizo Poškos premija už geriausią poezijos knygą, Antano Baranausko – už kūrinius „ skiepijančius meilę Lietuvos gamtai“, Liudo Dovydėno – už geriausią romaną, Augustino Griciaus – už geriausią prozos debiutą, Jurgos Ivanauskaitės – „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Tai premijos, įsteigtos įvairių miestų ar rajonų savivaldybių, fondų.
Daug tų premijų rašytojams Lietuvoje. Dvi, trys dešimtys? Teatro kūrėjams tiek apdovanojimų nepririnktum. Labiausiai žėri Auksinis scenos kryžius, o vardinių – tik Boriso Dauguviečio auskaras per Teatro dieną ir Dalios Tamulevičiūtės prizas jos vardo festivalio laureatams.
Teatro sąjunga įsteigė premiją teatrologui (gal ji įgaus teatro istorijos patriarcho Antano Vengrio vardą?), o skaitovų konkursą pavadino aktorės Stefanijos Nosevičiūtės vardu. Šiaulių universitetas rengia respublikinį Laimono Noreikos skaitovų konkursą studentams. Ar kitų teatro kūrėjų atminimą prikėlė profesionalų sąjunga, fondai, savivaldybės, universitetai, festivaliai, bendrovės?
O teatro žmonės nužengia nuo scenos – į kur? Į teatro istoriją? Veikiau į nežinią.
Ir štai Teatro dienos proga šiemet sukurtas naujas apdovanojimas „Scenos džentelmenas“ ir „Scenos ledi“. Bravo ir dėkui Kauno alaus daryklai „Volfas Engelman“ už tokį kilnų polėkį, sveikinimai pirmajam „Scenos džentelmenui“ režisieriui Jonui Vaitkui, pelniusiam sidabrines sąsagas.
Tačiau jeigu nors trumpam užlėktume į Lietuvos teatro istoriją, rastume ten scenos džentelmenų vardų – režisierius Andrius Oleka-Žilinskas, tarkime. Ir lietuviškąsias scenos ledi atmintis prikeltų. Ir apdovanojimas įgautų mažų mažiausia dvigubą prasmę – kaip E.Lasker-Schüler atveju Vokietijoje. Ir prizo steigėjo vardas kartu labai dailiai skambėtų.
Iš kino apdovanojimų didžiausią šurmulį sukelia „Sidabrinės gervės“ gegužę. Metų gale kino menininkai gauna bevardį Kinematografininkų sąjungos prizą, be to – Teatro, muzikos ir kino muziejaus „Pėdą, paliktą Lietuvos kino istorijoje“, plačiau pasklinda garsas apie Autorinio kino aljanso „Kino ruporą“.
Fotomenininkų sąjunga teikia kino ir fotografijos kritiko Skirmanto Valiulio premiją, kurios mecenatas – kompanija „Eika“. Ir neskrenda tas prizas už devynių marių kokiam tyrinėtojui, nė negirdėjusiam apie darbštų lietuvių kritiką. Tasai apdovanojimas teikiamas Lietuvoje dirbančiam kritikui, parodų kuratoriui, t.y. – asmeniui, suvokiančiam to prizo reikšmę.
Ir Sauliaus Macaičio atminimo, manyčiau, labiau vertas jo profesijos žmogus, dirbantis čia pat. Nepamirštamo kritiko apdovanojimas – jaunam kritikui už geriausią recenziją. Skamba! Ir skatina.
