Seniausios Alytuje, jau 86 metus skaičiuoti pradėjusios gamyklos „Astra“ vykdomoji direktorė Onutė Tutlienė, prieš palydėdama Alytaus „Dainavos“ pagrindinės mokyklos aštuntokų ir septintokų būrelį į cechus, apdalino juos šalmais ir ryškiomis liemenėmis. Tik taip jie gali saugiai jaustis sukiodamiesi gamykloje tarp veikiančių ir judančių įrenginių, rašoma priede „Studijų naujienos“.
„Prašymų suorganizuoti tokią ekskursiją sulaukiame gausybės. Bet neturime laiko dažnai jų organizuoti. Tai darome kartą ar du per mėnesį. Jums pasisekė, todėl drąsiai klausinėkite. Tikiuosi, ir iš jūsų atsiras jaunuolių, kurie ateityje pakeis gamykloje dirbančius veteranus“, – moksleivius paakino vykdomoji direktorė O.Tutlienė.
Jos teigimu, gamyklos kolektyvas – jaunas. Vidutinis darbuotojų amžius – 32 metai. Tačiau joje yra ir daugybę metų dirbančių žmonių. „Astros“ gamykla ir pačiai O.Tutlienei – vienintelė darbovietė, karjeros laiptais kopti ji pradėjo kaip darbininkė.
Ekskursijos gidė – inžinierė mechanikė Brigita Šličienė moksleiviams prisipažino, kad pati norėjo būti mokytoja. Bet pakeitė nuostatą pasikliovusi gamykloje inžinieriumi dirbančiu savo tėvu.
„Ir tuo labai džiaugiuosi, nes inžinieriaus darbas įdomus ne tik vyrams, bet ir moterims“, – sakė B.Šličienė.
Ji patikino, kad įgijus tokią specialybę susirasti darbo nesunku. O mokančiam dvi ar tris užsienio kalbas, gebančiam skaityti brėžinius, išmanančiam programavimą per mėnesį įmanoma užsidirbti 2–3 tūkst. eurų algos.
Tai patvirtino ir 28 metų talpyklų gamybos cecho viršininkas Paulius Brancevičius.
„Buvau sugalvojęs tapti ekonomistu, bet įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mechanikos fakultetą. Po trijų kursų „Astroje“ atlikau pirmąją praktiką, padirbėjau suvirintoju. Gavęs bakalauro diplomą tapau konstruktoriumi. Bet pirmiausia nutariau padirbėti ceche.
Nesuklydau. Tuomet, kai pats įgyji patirties, gali ir kitiems sėkmingai vadovauti. Manau, kad vadybininkui, neišmanančiam inžinerijos, sunkiai tai pavyktų“, – teigė P.Brancevičius.
Privertė susimąstyti
Klausydamiesi įmonės darbuotojų pasakojimų moksleiviai stebėjo, kaip gaminamos įvairios detalės, iš juodo ir nerūdijančiojo metalo virinamos didžiulės talpyklos, krosnelės.
„Gal ir aš būsiu inžinierius? Tvirtai dar nežinau, tačiau darbas tikrai įdomus“, – užkalbintas pratarė septintokas Simas Grušauskas.
Ekskursija po cechus tapo ir savita geografijos pamoka. „Astra“ savo gaminius eksportuoja į 25 pasaulio šalis.
„Vienos talpyklos – cukrui į Saudo Arabiją. Kitos – Norvegijos naftos platformos užsakymas. Trečios keliaus į vieną pieno kombinatų Belgijoje. O 24 metrų ilgio talpykla, skirta sodos pramonei, jau paruošta kelionei į Prancūziją. Ji bus užkelta ant specialios platformos ir vilkikas ją per keletą dienų nugabens į Prancūzijos pietus.
Gaminius į įvairias šalis lydi ir mūsų gamyklos atstovai. Juk juos tenka parengti gamybai“, – pasakojo P.Brancevičius.
Jo paakinti ekskursijos dalyviai spėliojo, per kiek laiko pagaminamos tokios didžiulės talpyklos. Per du mėnesius? Pusmetį? Pasirodo, darbai užtrunka iki trijų mėnesių.
Gamina ir mūsų įmonėms
Mokiniai apžiūrėjo daug įdomių gaminių, skirtų ir mūsų šalies įmonėms, pavyzdžiui, specialias talpyklas-amortizatorius, skirtas uždaromai Ignalinos atominei elektrinei.
Ant jų stovės išimtas ir užkonservuotas reaktorius, kad žemės drebėjimo ar kokios kitos stichinės nelaimės atveju jis nesubyrėtų ir nepaskleistų radiacinės taršos.
„Smagu, kad moksleiviai domisi inžinerinėmis specialybėmis. Jų poreikis yra labai didelis, todėl jas įgijus darbą susirasti nesunku.
Ir pramonės įmonių atstovai pasiruošę ateiti į profesinio orientavimo pamokas mokyklose. Mes, tėvai, mokytojai, privalome kartu padėti jaunimui išsirinkti paklausią specialybę, kad galėtų dirbti įdomų darbą ir gerai užsidirbti“, – sakė „Astros“ generalinis direktorius Semionas Bondarevas.
Užduotis visam gyvenimui
Ar įmanoma renkantis profesiją nesuklysti? Taip, bet tuomet tai reikia daryti ne paskutinę minutę, kai priartėja abitūros ar pagrindinės mokyklos egzaminai. Kuo anksčiau pradedamos kaupti ir sijoti žinios apie įvairias specialybes, tuo didesnė tikimybė, kad pavyks tinkamai suplanuoti savo mokymąsi ar studijas.
Moksleiviai šiame kelyje neprivalo klaidžioti vieni. Mokyklose organizuojama įvairi veikla, skirta pagelbėti ir suteikti ne tik žinių, bet ir tokią kompetenciją savo karjerai valdyti, kuri bus svarbi visą gyvenimą.
Moksleivių išvykos į įvairias įmones – tai vienas būdų, suteikiančių jiems galimybę susipažinti su įvairiomis profesijomis.
Juoba kad taip atsiranda ir gyvi ryšiai su galimais darbdaviais.
Žinių apie jas suteikia ir tėvai, atvykstantys į mokyklas ir pasakojantys, ką ir kaip dirba. Tačiau to per mažai.
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Profesinio mokymo skyriaus vedėjo pavaduotojos Aleksandros Sokolovos, svarbu ne tik tai, kad mokinius pasiektų žinios apie daugybę profesijų, bet ir tai, kaip tas žinias panaudoti, kaip pažinti savo privalumus ir trūkumus, svarbiausia – kaip išmokti priimti ir įgyvendinti sprendimus.
„Darbo rinka plečiasi. Ji seniai peržengė Lietuvos ribas. Kuo daugiau mokiniai suspės pažinti profesinės veiklos sričių, tuo geriau“, – užsiminė A.Sokolova.
Ugdymas karjerai – kada?
Pasak A.Sokolovos, būtų idealu, jei ugdymas karjerai prasidėtų vaikų darželyje. Tokios patirties jau turi sukaupusios kitos Vakarų valstybės. Kuo anksčiau vaikai pradeda pažinti veiklos pasaulį, tuo didesnė tikimybė, kad jų ateities sprendimai bus labiau pagrįsti.
„Geriausia karjerą planuoti tikrai ne paskutinėse pagrindinės mokyklos ar gimnazijos klasėse. Juoba kad tam tikrus sprendimus tenka priimti gerokai anksčiau, pavyzdžiui, pasirinkti mokomuosius dalykus. Tai gali iš dalies apriboti galimybes rinktis mokymosi ar studijų programą.
Juk neįmanoma įstoti į mediciną aukščiausiu lygiu nesimokius chemijos ar biologijos. Todėl prasminga pamažu auginti savo karjeros kompetenciją, neatidedant to paskutinėms klasėms“, – užsiminė pašnekovė.
A.Sokolovos teigimu, ugdant karjeros kompetenciją svarbu nepamiršti ir to, kad yra tokios profesinės veiklos, kuriai darbo vietų dar nesukurta.
Tai ateities profesijos, kurias turint patiems žmonėms teks susikurti darbo vietas. Juk niekas prieš dešimtį metų nebūtų nei pataręs, nei paprotinęs užsidirbti pinigų kuriant kokį nors socialinį tinklą.
Pavyzdžiui, Vokietijoje atlikta tyrimų, liudijančių, kad kasmet darbo rinkoje atsiranda maždaug 10 naujų, unikalių profesijų.
„Intensyvesnis darbas mokykloje turi vykti tuomet, kai mokiniai pereina į kitą lygį, pavyzdžiui, į gimnaziją ar profesinę mokyklą, todėl jau nuo 5 klasės pravartu aktyviai organizuoti įvairią veiklą, skirtą jų karjeros kompetencijai ugdyti – savo ateičiai planuoti“, – sakė A.Sokolova.
Pasirinkimo keliai
Karjeros kompetencija – tai žinios, gebėjimai, nuostatos apie save, mokymosi, saviraiškos bei darbo galimybes, sprendimų priėmimas, karjeros planavimas ir jos derinimas su kitomis sritimis.
Tad darbo pasaulio pažinimas – tik viena profesinio orientavimo dalis.
„Karjeros kompetencijos ugdymas – sudėtinis procesas. Viena jo dalių – tai savęs pažinimas: savo privalumų, trūkumų, interesų, galimybių analizė. Jaunas žmogus, suvokęs, kokių turi interesų, savybių ir kokiems dalykams yra gabus, gali siekti tam tikros profesinės veiklos arba stiprinti tobulintinas sritis“, – kalbėjo pašnekovė.
Mokiniai, įvertinę savo asmenines savybes, polinkius, pradeda geriau pažinti save. Kai kurių pasirinkimų tenka atsisakyti. Pavyzdžiui, kad taptų lėktuvo pilotu, jaunuolis turi būti stiprios fizinės sveikatos, akylas, drąsus, turėti erdvinio mąstymo gebėjimus, išmanyti tiksliuosius mokslus.
Sportininko savybės, kurių reikia renkantis trenerio karjerą, tikėtina, nėra reikalingos sukant link sporto medicinos studijų.
Yra ir tokių profesijų, iki kurių ypač ilgas kelias, pavyzdžiui, advokatų ar gydytojų specialistų. Tokiais atvejais prireiktų ir valios, ir atkaklumo, ir ilgos praktikos.
Jaunuoliai, kurie mokosi kai kurių informacinių technologijų, gali greičiau gauti darbą.
„Antroji karjeros kompetencijos dalis – mokymosi ir darbo galimybių pažinimas. Jaunuoliai įgyja žinių, kaip, kokioje mokymo įstaigoje ar kitoje aplinkoje sukaupti įgūdžių ir išsiugdyti gebėjimų, kurių reikės tam tikroje darbo vietoje.
Trečiasis laiptelis – tai gebėjimas priimti, įgyvendinti ir vertinti sprendimą, – sakė A.Sokolova. – Jei jaunuolis sukaupia daugybę faktų apie profesijas, tai dar nereiškia, kad jis gali juos apibendrinti, atsirinkti, įvertinti ir apsispręsti. To tenka išmokti.“
Anot pašnekovės, mokiniai turi suvokti ir tai, kad priimamas sprendimas nebūtinai yra vienintelis ir galutinis. Retai taip būna, kad visą gyvenimą žmogus nenukrypsta nuo profesijos kelio.
Pasitaiko ir klaidingų sprendimų, ir naujos galimybės verčia jį keisti, ir kitokių norų atsiranda. Tačiau turint karjeros planavimo patirties, nesunku judėti toliau, nes įgyta kompetencija suteikia galimybę greitai susiorientuoti situacijoje ir ieškoti tolesnio sprendimo.
Tad karjera nėra lipimas karjeros laiptais ar nuolat didėjanti atsakomybė darbe. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas, vykstantis tam tikrais periodais – mokykloje, renkantis darbą, darbe, šeimoje, visuomenėje.
„Neatsitiktinai mokyklose dirbančių karjeros specialistų misija – ir sudėtinga, ir atsakinga. Nes jiems tenka lydėti mokinius, kai jie mokosi pažinti save, ieško informacijos ir priima sprendimą. Jie negali nuspręsti už mokinį, bet gali jį išmokyti, kaip tinkamai kurti savo karjerą“, – kalbėjo A.Sokolova.
Karjeros specialistų užduotys panašios ir profesinėse, ir aukštosiose mokyklose, bet jų darbo specifika – skirtinga. Bendrojo ugdymo mokyklose jie yra lyg jungtis, padedanti mokiniui pereiti į kitą mokymosi lygį, profesinio mokymo įstaigose ir universitetuose – integruotis į darbo rinką.
„Kad ir kokia būtų profesionali konsultantų pagalba, lemiami žingsniai vis dėlto priklauso nuo paties žmogaus. Tačiau nereikia bijoti ir to, kad savęs teks ieškoti visą gyvenimą.
Juk ne vienas iš tų kūrybingų žmonių, kurie, mūsų akimis, gyvenime ypač daug pasiekė, nesigėdija prisipažinti, kad jie vis dar nerado pašaukimo. Jie tiesiog nuolat ieško savęs ir tai darydami kuria“, – užsiminė pašnekovė.
