„35 metų moteris gyveno gatvėje. Benamė buvo išsekusi nuo nemigos ir bado. Pas mus ją atvežė policijos pareigūnai ir mes ją priglaudėme“, – savo klientę prisiminė Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro direktorė Dalia Puidokienė.
Palaužta psichologiškai, dvasiškai, neturėdama iš ko pragyventi jauna moteris daugiau nei 16 metų vertėsi prostitucija. Į šią seniausią profesiją ją įtraukė artimos draugės. Moteriai reikėjo pinigų, todėl dėl skatiko nusprendė ištverti viską.
Paliko vaikų globos namuose
Gyvenimo ir vyrų nuskriaustos moters vaikystė buvo sunki. Mama ją paliko kūdikių namuose, o vėliau ji kankinosi vaikų namuose.
„Tas išdavimas jai buvo labai skaudus. Vaikų prieglaudos įstaigoje darbuotojai jai sakė: „Tu neturi tėvų!“ Vaikas buvo kur kas gudresnis. Mergaitė įsilaužė į mokyklos personalo dokumentaciją, rado savo tėvų adresą ir pamatė, kad vis dėlto turi tėvus.
Kadangi vaikai savaitgaliais galėdavo vykti pas tėvus, ji laukė, kol pasikeis auklėtojos, ir atėjus kitai auklėtojai sako: „Čia mano tėvų adresas, todėl prašau mane palydėti pas juos.“ Įsivaizduojate, koks vaiko išlikimo lygis?“ – susimąsčiusi svarstė D.Puidokienė.
Tuomet auklėtoja palydėjo ją pas mamą ir mergaitė pirmą kartą pamatė savo gimdytoją. Ji išvydo ne tą vaizdą, kurį norėjo pamatyti – mama sėdėjo kompanijoje ir gėrė. Mergaitė prašė jos: „Mama, negerk, nes aš grįšiu ir mes galėsime kartu gyventi. Žinoma, mama jai pažadėjo, tačiau pažado netesėjo. Nepaisydama to, mergaitė vis tiek ją lankydavo, kol mama kartą pasakė: „Eik pas tėvą.“
Moteris atvedė mažylę ir pasakė tėvui: „Tai tavo dukra, tavo vaikas.“ Jis atšovė: „Aš neturiu vaikų.“ Tai septynmetei buvo didžiulis lūžis.
Mergaitė nesiliovė maištavusi
Mažylė suprato, kad jai neegzistuoja nei mama, nei tėtis. Ji neturi šeimos. Jos namai – vaikų globos institucija.
„Tuo metu globos namuose su vaikais būdavo elgiamasi žiauriai. Nukirpdavo plikai, išrengdavo ir liepdavo eiti per koridorių, stebint ir tyčiojantis kitiems vaikams. Kaip toks žmogus, kuris tai patiria, gali jaustis?
Mergaitė nuolat prieštaraudavo, jai teko pabuvoti ir socializacijos centre, nes buvo linkusi į nusikalstamą elgesį: tai ką nors sumušdavo, tai mažesnius vaikus pasitelkdavo reketui“, – pasakojo centro direktorė.
Auklėtinė maištaudavo, būdavo pikta ant auklėtojų ir keršydavo. Vėliau kerštas persikėlė vyrams, moterims ir visiems kitiems. Atsirado maištas prieš visą pasaulį.
Susirado vyrą smurtautoją
Jauna moteris susirado draugą ir norėjo su juo kurti santykius, tačiau jis pasirodė esantis smurtautojas. Ji buvo ne kartą stipriai sumušta. Vyras ją versdavo santykiauti per prievartą. Jis jai rėkdavo: „Kodėl tu man neduosi?“ ir puldavo keikti, daužyti.
„Tuomet ji nusprendė nekentėti ir susimąstė: „Kas jis toks, kad gali mane daužyti? Aš tikrai neleisiu jam taip elgtis.“ Vėliau ji paliko tą vyrą, bet įsitraukė į narkotikus ir visus kitus žalingus įpročius“, – apie skaudulius pasakojo D.Puidokienė.
Moteris vertėsi prostitucija ir tuo metu, kai šalia buvo vyras. Ji išsinuomodavo butą ir ten aptarnaudavo klientus. Ji visuomet jautė klientams didžiulį pyktį ir pagiežą. Jai pačiai ne kartą teko patirti prievartą ir būti išžagintai.
„Kai užduodavau klausimą, ar užsiimdama prostitucija moteris gali jausti malonumą, ji tik juokdavosi: „Labai kvailas klausimas ir tokia žmonių nuomonė.“ Ji sakydavo, kaip galima patirti malonumą, kai per dieną dešimt ar septyni vyrai pereina. Ten negalvojama, tik stengiamasi viską padaryti greičiau, nes reikia kuo daugiau pinigų ir narkotikų. Tai tarsi užburtas ratas“, – sakė centro direktorė.
Pasak jo, moteris niekada neįsitraukia į prostituciją tik dėl vyro ir lytinių santykių. Ji būna įtraukiama dėl pinigų, nes čia įmanoma greitai uždirbti pinigų. Dažniausiai įtraukia artimi žmonės: mama, giminaičiai, geriausi draugai. Jie žino, kad žmogus neturi pinigų, yra vargšas, sunkiai gyvena.
Susigrąžino vaikus, darbą ir gyvenimą
2014 metais jauna moteris pradėjo savarankišką gyvenimą. Jos atsigavimo procesas su Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro darbuotojų pagalba truko septynerius metus. Ji dar ir dabar kiekvieną savaitę lanko pasichoterapijos užsiėmimus pas dr. D.Puidokienę.
Moteris dirba ir nuomojasi butą. Sunkiai suduria galą su galu, nes gauna tik minimalią algą, bet stengiasi atkurti santykius su dukra ir broliu. Visi trys vaikai iš jos buvo atimti. Vyriausia dukra buvo globojama kitų žmonių, tačiau dabar grįžo. Ji atrado mamą po aštuoniolikos metų. Dabar moteris turi ir naują draugą.
„Ji yra didžiulis pavyzdys kitiems mano klientams, kad įmanoma išlipti iš duobės. Svarbiausia – tikėjimas, kad aš tikiu, jog ji gali pasikeisti. Nuolat palaikau su ja kontaktą ir džiaugiuosi dėl jos. Ji man paskambina ir sako: „Nusipirkau užuolaidas, noriu, kad jas pamatytum.“ Tai paprasti dalykai, tačiau labai svarbūs. Ši moteris visiškai pasikeitė“, – džiaugėsi D.Puidokienė.
Pasak specialistės, svarbu, kad žmogus norėtų keistis, viską mesti ir išeiti. Svarbu, kad nebijotų trauktis. Darbuotojai, dirbantys su tokiais klientais, taip pat turi būti atviri, vertinti nuoširdumą. Tik tada jie atsiskleis, jei pajaus, kad esi tikras.
„Vėliau klausiau jos, kaip nusprendė pas mus pasilikti, nes pati neieškojo pagalbos. Jos atsakymas buvo toks: „Pamačiau čia dirbančius žmones ir sutikau žmogiškumą.“ Tai buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, kurie pakeitė gyvenimą. Jai buvo svarbiausia ne darbuotojų kvalifikacija, laipsnis, o konkretūs žmonės“, – savo centro darbuotojais didžiavosi D.Puidokienė.
