Pastaruoju metu nuolatos grasindama Rusijos karu prezidentė D.Grybauskaitė taip įsijautė, kad suabejojo net NATO kolektyvinės gynybos principu.
Vakar šalies vadovė viešai perspėjo, kad Rusijai užpuolus Baltijos šalių niekas negins, jei jos pačios nebus pasiruošusios. Esą tik tuomet, jei patys lietuviai, latviai ar estai parodys, kad sugeba duoti stiprų atkirtį agresijos atveju, į pagalbą ateis NATO.
Lietuva iš NATO, kiek žinoma, dar neišmesta, o 5-ajame straipsnyje lyg ir nenurodyta jokių kriterijų, kuriuos valstybė turi būtinai atitikti, kad ją imtų ginti Aljansas. Kita vertus, ar tikrai NATO nepajudintų nė piršto, jei, pavyzdžiui, silpna Lietuvos kariuomenė pralaimėtų mūšį dėl Vilniaus ar apskritai nepaleistų nė šūvio, o tiktai prašytų NATO pagalbos?
Dabar Lietuvos prezidentūroje ir kitose aukštose institucijose vis pasigirsta kalbų, kad NATO nėra toks patikimas skydas, kaip atrodo, ir kad Vakarų šalys besąlygiškai neskubės į pagalbą užpultosioms.
Tokias teorijas skelbiantys aukšti politikai ir pareigūnai siekia kelių tikslų.
Viena vertus, taip tarsi norima pabrėžti, kaip svarbu būti pasirengus gintis patiems ir vien tuo atgrasyti Rusiją, kita vertus, siekiama parodyti, kokia grėsminga susidarė situacija, nes sumanęs pulti Maskvos režimas gali nepaisyti net NATO skydo.
Bet ar taip kaitindami kibirkščiuojančią atmosferą politikai paprasčiausiai nesistengia rinkti papildomų populiarumo taškų?
Šiuo konkrečiu atveju D.Grybauskaitė, kuri tapo pagrindine Rusijos grėsmės šaukle, tikriausiai stengėsi pabrėžti ir šauktinių sugrąžinimo į kariuomenę svarbą.
Juk būtent prezidentės pastangomis sprendimus dėl privalomosios tarnybos grąžinimo priėmė tiek Valstybės gynimo taryba, tiek ypatingos skubos tvarka Seimas. Dabar parlamente užvirė diskusijos ir derinimai, kaip šis procesas bus įgyvendinamas.
Natūralu, kad žyra įvairiausi siūlymai, tarp jų pasitaiko ir gana egzotiškų. Pavyzdžiui, kai kurie parlamentarai siūlo į tarnybą pirmiausia šaukti bedarbius ar nesunkiai nusikaltusius asmenis, taip kariuomenę paverčiant perauklėjimo įstaigos ir darbo biržos hibridu.
D.Grybauskaitė jau spėjo griežtai pasmerkti tokius siūlymus, o dabar galima įžvelgti ir jos grėsmingų pareiškimų dėl karo tikslus – spustelėti Seimo narius, kad jie nedelstų. Be to, šalies vadovė taip reagavo į pasigirdusias abejones, kad šauktinių grąžinimas bus pernelyg brangus ir neefektyvus, netgi turėsiantis neigiamą socialinį ir ekonominį poveikį.
Beje, kitais savo pareiškimais šią savaitę prezidentė priminė, jog visai neseniai būtent ekonominius ir socialinius reikalus ji laikė daug svarbesniais už šalies karinį pasirengimą.
Prieštaraudama gynybos biudžeto didinimui, D.Grybauskaitė tada bedė pirštu ir į ekonomines problemas, niekaip nereformuojamą socialinės apsaugos sistemą. Jos nejudino nei buvusi, nei ši valdžia.
Tiesa, dabartiniai valdantieji vis dėlto pateikė mokslininkų ir ekspertų parengtą revoliucinį socialinio modelio projektą. Bet prezidentei tai buvo kaip raudonas audeklas buliui. Kodėl?
Gal dėl to, kad pertvarkos planą pateikė ne ji pati, o Vyriausybė bei „darbiečių“ kontroliuojama Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, D.Grybauskaitė socialinio modelio projektą sumalė į miltus, pavadindama jį tik idėjų kratiniu.
Įsismaginusi šalies vadovė net apsijuokė – projektą palygino su buvusios dešiniųjų valdžios liūdnai pagarsėjusia naktine mokesčių reforma, kurią iki šiol pati entuziastingai gyrė.
Bet nejaugi dėl pateikto projekto neturėtų prasidėti plati ir vieša diskusija? Tai būtų savaime suprantama demokratinėje šalyje.
Tačiau D.Grybauskaitė nukirto kaip kirviu – pati Vyriausybė turi apsispręsti dėl kokio nors vieno konkretaus modelio ir tik po to diskutuoti su visuomene, o ne siūlyti net kelis variantus.
Vis dėlto prezidentė ne visuomet drįsta pasakyti kategorišką nuomonę, ypač tais atvejais, kai aiškiai jaučia vyraujančių visuomenės nuotaikų tendencijas.
Antai šia savaitę grupė Seimo narių liberalų ir socialdemokratų pateikė įstatymo pataisą, kuria siūloma įteisinti homoseksualų partnerystę ir pasekti tai jau padariusios modernios Estijos pėdomis.
Šis žingsnis tam tikra prasme gali būti ne mažiau svarbus šalies reputacijai ir pozicijoms Vakaruose nei turimų ginklų ar šauktinių skaičius. Tokio įstatymo atsiradimą netgi galima pavadinti savotišku valstybės demokratijos ir pažangos rodikliu.
Žinoma, galima spėti, jog dauguma Seimo narių arba bėgs nuo įstatymo pataisos kaip velnias nuo kryžiaus, arba sukels rūstybės audrą dėl tokių šventvagiškų siūlymų. Nieko nelaukdamas premjeras A.Butkevičius jau suskubo pasakyti, kad jis nepritaria homoseksualų partnerystei.
O ką apie pateiktą įstatymą mano prezidentė, kituose frontuose mėgstanti būti švyturiu ir vedle? Pasirodo, šiuo atveju nieko nemano. Ji teįstengė pranešti, kad šiais klausimais turi būti platesnė diskusija visuomenėje.
Nieko nauja. Išgirdusi neparankų klausimą D.Grybauskaitė jau ne pirmą kartą nepasako savo aiškios pozicijos, apsigindama standartinėmis frazėmis – „visuomenė dar nesubrendusi tokiems dalykams“ arba „Lietuvoje yra ir svarbesnių reikalų“.
Tik ar tokie nutylėjimai nesukelia abejonių, kad šalies vadovė tvirtą nuomonę reiškia tik tuomet, kai tai negali pakenkti jos pačios aureolei?
