Dvidešimt pirmas amžius, o visuomenėje vis dar gaji nuomonė, kad psichikos ligonis – tai simuliantas, tinginys, silpnos psichologijos žmogus, ar paprasčiausiai keistuolis. Nusprendžiau nebetylėti. Ir todėl, kad „tyla žudo“, ir todėl, kad noriu bent šiek tiek sumažinti ta stigmą, kurią turi psichikos ligos.
Depresija visų pirma yra biologinė liga. Lygiai tokia pati, kaip kad, pavyzdžiui, mažakraujystė. Tai yra tam tikrų cheminių medžiagų pusiausvyros pokytis organizme, būtent – smegenyse.
Depresija nėra joks išsigalvojimas, užsitęsęs liūdesys, ar tingėjimas. Tai yra liga. O ligas reikia gydyti. Mažakraujystė savaime nepranyks, jeigu nevartosite daugiau geležies. Depresija irgi savaime nepraeis, jeigu nevartosite vaistų, sureguliuojančių neuromediatorių pusiausvyrą, ir/ar nelankysite psichoterapijos.
Dar viena stigma – psichotropiniai vaistai. Ak, kaip baisu! Juk tai – beveik narkotikai! Galbūt. Daugelis antidepresantų veikia tuos pačius nervų centrus, kaip ir kai kurie narkotikai.
„Dieve, apsaugokite“, – pagalvosite. O aš jums sakau: „Dieve, apsaugokite nuo depresijos“. Ne nuo vaistų. Mano patirtis – sėkmės istorija. Esu labai dėkinga gyvenimui, kad man taip pasisekė – kad išgijau.
Tačiau širdį suspaudžia pagalvojus, kiek daug žmonių neišgyja taip lengvai, kiek daug žmonių išvis nesikreipia į gydytojus. Kiek daug žmonių išeina. Kiek žmonių kartais nukenčia dėl to, kad ši liga nebuvo gydoma, arba buvo gydoma aplaidžiai.
Tą jausmą labai gerai žinau – tą nuovargį. Depresija niekada nesirgusiems žmonėms noriu paaiškinti: ši liga labai įkyri. Kalbu apie pasikartojančias juodas mintis, kurios tiesiog persekioja.
Galbūt sakysite: „Tad galvokite apie ką kita!“ Čia grįžtu į pradžią: nepamirškite – depresija yra liga. Taip, kaip mažakraujyste sergančiam nepasakysi „Turėk daugiau energijos“, taip ir su depresija gyvenantis žmogus negali staiga imti jaustis normaliai, nors ir labai nori.
Patikėkite, toks noras labai didelis. Deja, vien jo nepakanka. Sakoma, nėra to, ko darbas neišgydo. Vėlgi – dirbau ir studijavau tuo metu daug. Nepadėjo, neišgydė.
Tas uždaras varginančių juodų minčių ir objektyvaus jų suvokimo ratas labai vargina. Ilgainiui, kai vienišumo jausmas ir klasikinės depresijos mintys, tokios kaip savęs smerkimas, manymas, kad esi našta aplinkiniams, priveda prie „aiškios“ išvados: geriausia viską baigti išeinant.
Taip ir nelieka jaunų, senų, turtingų, vargšų, gražių, ir visokių kitokių. Nes depresija žmonių nesirenka ir šienauja visus.
Tiksliai negaliu pasakyti, kiek laiko truko mano liga. Metus, ar daugiau. Keistos, persekiojančios mintys, gyvenimo džiaugsmo netekimas, apatija, apetito trūkumas (o pabaigoje – visiškas jo nebuvimas), ir vaidyba, kad viskas gerai, buvo tarsi dusinanti pagalvė, skyrusi mane nuo pasaulio.
Dabar atrodo, kad gyvenau pilkame rūke. Ilgainiui tas rūkas pasidarė juodas. Ėmė atrodyti, kad ir ateities nebėra. Tada supratau, kad turiu du kelius. Arba nusižudau, ir taip išeinu iš šios taip labai išvarginusios būsenos, arba einu ieškoti profesionalios pagalbos.
Man pasisekė, nes per visą laikotarpį, kai sirgau, išsaugojau pareigos šeimai jausmą. Tas jausmas buvo vienintelis dalykas, padėjęs apsispręsti, ką daryti. Kartu tai buvo jausmas, vertęs ilgai nieko sau nepripažinti. Manau, tai irgi – biologija.
Sergant depresija, minčių procesas yra kitoks. Nors, prieš susirgdama, beveik visada buvau laimingas ir optimistiškas žmogus. Nors turėjau psichologijos studijų diplomą, man visa tai vis tiek nepadėjo suprasti, kad ne visi kasdien tūkstantį kartų pagalvoja, kaip jie šoktų po traukiniu, ar kokie jie beverčiai. Dabar juokinga tai prisiminus. Bet tada tai buvo labai varginanti realybė.
Pamenu, vieną dieną tas suvokimas, kad galbūt mano savijauta nėra normali, mane tiesiog pribloškė. Tądien buvo pirmas kartas, kai pagalvojau, kad galbūt aš oficialiai sergu. Bet dėl socialinės stigmos, ir tos pačios pareigos šeimai, tokias mintis iškart nuvijau šalin. Aš juk normali. O normalūs neserga, vaistų negeria, ir eina dirbti bei mokytis toliau.
Dabar galiu drąsiai sakyti: man nesvarbu, kokia aš. Man nesvarbu, ką apie mane galvoja kiti. Ką dabar galvos, perskaitę šį tekstą. Svarbiausia, kad nebesergu.
Jeigu reikėtų, antidepresantus gerčiau dar tūkstantį kartų. Kad tik nereikėtų sugrįžti į tą pačią būseną. Man jau geriau būti stigmatizuojamai nei sirgti. Renkuosi būti laiminga. Renkuosi užmigti kasnakt galvojant apie ateities planus, o ne tikintis daugiau nepabusti.
Dabar puikiai žinau – mano šeima man linki to paties. Patikėkite, jūs nesate našta jūsų šeimai. Jiems našta būtų, jeigu jūsų daugiau nebeliktų jų gyvenime.
Šiuo tekstu noriu pakviesti visus pagalvoti apie save ir savo artimuosius, noriu paraginti nebijoti kreiptis į specialistus. Labai svarbu patiems stebėti savo sveikatą ir prašyti artimųjų taip pat neignoruoti keistos elgsenos, nepraleisti to pro akis.
Anksti sugriebus šią ligą, jos lengviau atsikratyti ir grįžti į visaverčio gyvenimo vėžes. Noriu, kad suprastumėte, kad depresija tiesiog yra liga, kuri yra labai dažna mūsų visuomenėje.
Pabandykime ją įveikti kartu. Pabandykime apie ją kalbėti daugiau, nebijoti, nesmerkti. Problemos ateina ir išeina. Viskas praeina. Rytojus visada išaušta.
