Etiketes kritikams klijavę valdantieji jautėsi kaip niekad galingi, nes po 2011 m. rinkimų išsyk sudarė 29 tarybos narių koaliciją. Bet už borto du nepartinius kandidatus palikę ir ketverius metus politiniais raumenimis puikavęsi išrinktieji nenorom rinkėjams patys atskleidė kortas – parodė, kad miestiečių valia tapo nebesvarbi.
Todėl rinkėjai išsyk pasinaudojo įstatymo pataisa, atvėrusia kelią į rinkimus nepartiniams komitetams. Jie ir nušlavė tradicinėmis pasivadinusias partijas.
Tiesa, keli mėnesiai iki rinkimų ir valdantieji ėmė nujausti, kad perversmas gali ir įvykti. Todėl per tarybos posėdžius vietoj pašiepiančių replikų pasigirdo negirdėtos frazės: „Kaip teisingai Artūras pasakė...“, „Nenoriu kartoti to, ką sakė Artūras“.
Tačiau nepartinio šiauliečio sėkmė vis tiek daug kam buvo netikėta.
Pilietinėmis akcijomis, raginimais nešiukšlinti, saugoti gamtą, bent po penkias minutes kasdien skirti bendram labui išgarsėjęs smulkusis verslininkas pirmajame ture iš kovos išstūmė kadenciją baigiantį merą Justiną Sartauską, o antrajame surinko per 68 proc. miestiečių balsų ir tiesiog sutriuškino parlamentarą Valerijų Simuliką.
Negana to, išrinktasis meras ėmė formuoti koaliciją, ir atrodo, kad jam su penkiais į tarybą patekusiais bendražygiais tai padaryti pavyks. Dirbti kartu pakviesti konservatoriai, liberalai, valstiečiai žalieji ir socialdemokratai.
Naujasis meras jau pasiūlė ir nepartinį administracijos direktorių – Šiaulių rajono savivaldybėje Ekonomikos ir verslo plėtros skyriuje dirbusį Eduardą Bivainį.
Tuo tarpu koalicijos partneriams pasiūlyta išsidalinti likusius keturis postus: liberalai ir konservatoriai deleguos po administracijos direktoriaus pavaduotoją, o Valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei socialdemokratai – po vicemerą.
Valdančiosios koalicijos formavimu užsiėmusį Šiaulių merą A.Visocką pakalbinti – nemenkas iššūkis, nes politikas pastarąsias dienas lakstė iš vieno susitikimo į kitą. Laisvą laiką dviejų sūnų tėvui apkarpė ir pasiruošimas trumpoms atostogoms, kurių politikas išvyko trečiadienio rytą.
Su naujuoju miesto vadovu naujienų portalo lrytas.lt žurnalistui teko susitikti ankstų rytą, dar neprasidėjus oficialiai darbo dienai – kitu metu įsiterpti į darbotvarkę nepavyko.
- Ar sunkus darbas suformuoti koaliciją? - lrytas.lt paklausė A.Visocko.
– Tai – išties nemenkas iššūkis, nes tvarų ir veiksnų darinį reikia suburti iš penkių partijų ir judėjimų. Derybos prasidėjo po pirmojo mero rinkimų turo ir tęsiasi iki pat šiol. Bet tikiuosi, kad viskas išsipręs.
- Nepriklausote jokiai partijai. Kaip apskritai atsidūrėte politikoje?
– Tai įvyko prieš penkerius metus. Tuo metu rytais bėgiojau Salduvės parke ir rinkau šiukšles – savo pavyzdžiu rodžiau, kad reikia švarintis.
Su valdininkais kelis mėnesius teko kariauti, kad pastatytų aikštelėje konteinerį, nes nebuvo kur sumesti surinktų šiukšlių.
Galiausiai įvyko pokalbis su tuometiniu meru Genadijumi Mikšiu. Jis skėstelėjo rankomis: „Ne viskas taip paprasta. Netiki – ateik į savivaldybę, pamatysi“. Šie mero žodžiai ir įkvėpė – apsisprendžiau kandidatuoti į tarybą, nes kaip tik buvo atvertas kelias nepartiniams kandidatams.
Užpildžiau pirmus dokumentus ir gavau dar šūsnį. Jei būčiau žinojęs, kiek popierių teks prirašyti, tikriausiai net nebūčiau teikęs kandidatūros.
Pinigų nebuvo gaila, nes 2011 m. rinkimams išleidau vos 12 litų. Gaila buvo sugaišto laiko, todėl nusprendžiau baigti tai, ką pradėjau.
- Visą pirmąją kadenciją dirbote vienas, sulaukėte nemažai valdančiųjų pašaipų, jums buvo klijuojamos įvairios etiketės. Nebuvo kilęs noras trauktis?
– Taip, man bandė klijuoti etiketes, bet tai sunkiai sekėsi – jos prie manęs nelipo. Žmonės matė, kaip kantriai dirbu, judinu miestui opius klausimus.
Bandė mane vadinti skundiku, griovėju, bet paaiškėjo, kad be reikalo – visi kreipimaisi į prokuratūrą buvo pagrįsti. Akylesni pamatė iškart, kad tai tebuvo jų gynyba.
Kadencijos pabaigoje nebebuvo nė vieno tarybos nario, kuris norėtų man kerštauti. Visi suprato, kad dirbau ne sau, o viešajam interesui. Beje, tai ir privalo daryti kiekvienas tarybos narys.
Minčių nebedalyvauti politikoje buvo kilę. Buvau pavargęs nuo darbo opozicijoje ir rimtai ketinau trauktis. Bet šio žingsnio žengti neleido parlamento gynėjai Gintautas Lukošaitis bei Algirdas Ulčinas.
Be abejo, padrąsino ir sėkmė sprendžiant šilumos ūkio klausimą – Šiauliai tapo pavyzdžiu visiems didmiesčiams.
Norėjau tęsti darbus, todėl dalyvavau mero rinkimuose. Tapus meru nebereikės garsiai šaukti apie problemą – pakaks ją įvardinti.
- Miestiečiams tapote matomas prieš dešimtmetį, kai ėmėte rengti aplinkos švarinimo akcijas, pradėjo raginti nešiukšlinti, keiktis lietuviškai. Sakėte, kad politika nedomino, tad ko siekėte šia veikla?
– Pagal išsilavinimą esu pedagogas (1993 m. Šiaulių universitetą baigęs A.Visockas yra įgijęs kūno kultūros ir pradinių klasių mokytojo diplomą. – Red.), todėl siekiau platinti gerąsias idėjas.
Mano idėjas buvo galima suprasti ir tiesiogiai, ir plačiau. Siekis buvo ne tik raginti rinkti šiukšles – juk šiukšlėmis galima vadinti ne tik numestą popiergalį.
Tuo laikmečiu buvo įprasta vasarojant gamtoje numesti butelį, palikti pakuotes, maišelius, vienkartinius indus.
Todėl pradėjau rengti talkas ir rinkti šiukšles. Pirmoji talkelė buvo Bubiuose, kur šiukšlėmis buvo klote nuklotas bėgimo takelis. Susisodinau į savo mašiną būrį vaikų ir nusivežiau.
Šią talką pastebėjo urėdijos atstovai, susisiekė su manimi, pasikalbėjo. Rezultatas buvo pasiektas – urėdija iki šiol savo jėgomis tvarko šią teritoriją.
Ši sėkmė buvo impulsas man pačiam, todėl ėmiau tvarkyti Salduvę, centrinį miesto parką. Pastarasis buvo baisios būklės – metų metus nešienautas, prišiukšlintas. Į talką kviečiausi vaikus, pats dirbau kartu, o talkininkams atsidėkodavau dovanodamas po bendrą nuotrauką.
Šiauliuose buvo pasiektas toks neveiklumo lygis, kad žmonės buvo išprovokuoti patys imtis veiklos. Todėl aš pasiėmiau pjūklą, savavališkai parke pjoviau šakas ir siūliau mane nubausti. Neišdrįso.
Visos šios akcijos pasiteisino, nes namo grįžę vaikai ėmė auklėti savo tėvus. Tik vaikai ir yra pajėgūs sukurti tokių stebuklų – nebešiukšlinama paežerėse, poilsiavietėse. Ne vienas suaugęs žmogus vėliau prisipažino, kad talkoje sudalyvavę vaikai nebeleidžia numesti šiukšlės.
- Per debatus televizijoje prisiminėte vieną vasarą paauglystėje, kai pavyko įsidarbinti pagalbiniu darbininku. Sakėte, kad tuo metu jautėtės laimingiausias žmogus žemėje.
– Mūsų šeima vertėsi labai sunkiai, visada jautėme nepriteklių. Iki mokyklos gyvenome pas močiutę, o po to teko persikelti į Šiaulius, į internatą.
Baigęs septynias klases iš draugų sužinojau, kad vienas žmogus vasarai ieško pagalbinio darbininko statybose.
Į statybas mane atvedė bičiuliai Darius ir Ričardas, bet įdarbino tik vieną. Mane!
Gal ir sunku įsivaizduoti, bet aš kasdien dirbdamas 11 valandų jaučiausi pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje.
Iki šiol esu dėkingas tam žmogui, kad jis ne tik suteikė progą užsidirbti, bet ir maitino. Jis ne kartą buvo nusivežęs mane į Šiauliuose esančią kavinę, kur pirmąkart paragavau kiaulės kojos su žirniais.
Po vasaros manęs laukė dar viena laimė. Atėjęs į internatą, aš sužinojau, kad esu perkeltas į kitą klasę, todėl namo galėsiu grįžti ne tik savaitgaliais, o kasdien!
Kaip švytėdamas aš bėgau į tą klasę... Tada prisiekiau, kad mano vaikams to niekada nereikės išgyventi.
- Ar išgyventa sunki vaikystė ir pastūmėjo padėti Šiaulių kūdikių namams?
– Kad privalau padėti tiems likimo nuskriaustiems vaikams, apsisprendžiau per akimirką.
Juk aš pats teturiu iš vaikystės vieną savo nuotrauką! Todėl pasiūliau savo laboratorijoje nemokamai spausdinti nuotraukas, kad vaikai turėtų bent po albumėlį.
Ši draugystė tęsiasi visą dešimtmetį, bet tai nėra jokia našta man ir mano įmonei. Direktorės pavaduotoja Vilma Gabšienė pati be jokio atlygio fotografuoja mažuosius, o mes tik padarome nuotraukas.
Svarbiausia, kad laimingi ir vaikai, ir juos įsivaikinę žmonės
- Kaip į dalyvavimą šiuose rinkimuose reagavo namiškiai?
– Vyriausiasis sūnus Matas jau studijuoja. Jaunėlis Ugnius klausė, ar naujas darbas reiškia, kad dar mažiau laiko būsiu namuose. Jis yra pratęs būti kartu – mudu kartu bėgiojome, eidavome į šachmatų būrelį, plaukimo treniruotes. Aišku, dėmesio vaikui neišvengiamai bus mažiau, ir tai nėra gerai.
Žmona Edita, manau, iškentės. Ji – žemaitė. Žemaičiai niekada nesiskundžia.
- Tapęs meru nebegalėsite dirbti savo įmonėje. Ar verslas nenukentės?
– Mano įmonė „Foto 202“ yra nedidelė, joje dirbome vos keturi žmonės. Neabejoju, kad iki šiol už interjero dizaino paslaugas atsakinga buvusi Edita susitvarkys.
- Grįžkime prie politikos. Į kokius darbus esate numatęs kibti pirmiausia?
– Darbų yra daug – per ketverius metus jų pamačiau begalę. Visus būtų sunku ir išvardinti.
Šiaulių miesto gatvės yra labai nugyventos, todėl vienas tikslų – atkreipti Vyriausybės, ministerijų dėmesį ir susilyginti su kitais didmiesčiais pagal infrastruktūrą.
Reikia pasiekti, kad miesto strateginis planas sutaptų su biudžetu, kad tinkamai būtų panaudoti „Urban“ programos pinigai, kad būtų sudarytos sąlygos vystytis oro uostui.
Manau, kad reikia spręsti ir arenos klausimą. Ar esama koncesijos sutartis naudinga miestui, kieno interesas iš tiesų yra tenkinamas? Prisiminkime ir painią arenos projekto dovanojimo ukrainiečiams istoriją.
Nedelsiant būtina spręsti kapinių, menų inkubatoriaus, kitus klausimus.
- Kokią matote miesto viziją?
– Manau, kad per šią kadenciją pirmą kartą atsiras galimybė aptvarkyti miestą visomis prasmėmis. Kalbu ir apie nešienautus žaliuosius plotus, ir apie įstatymo viršenybę.
Seniai metas suprasti, kad įstatymų nesilaikymas neturi ateities, tai niekur nenuves. Skandalingasis menų inkubatoriaus projektas – geriausias to pavyzdys.
Tikiuosi, kad per ateinančius ketverius metus mieste atsiras daugiau masinio sporto, išsiplės tam būtina infrastruktūra – pavyzdžiui, dviračių takų tinklas.
Žmonės gyvenimą mieste renkasi tada, kai jiems čia išties gera ir patogu gyventi. Vadinasi, toks ir turi būti siekis.
Tikiuosi, kad ir patys miestiečiai taps aktyvesni, bandys įtakoti miesto valdymą.
Mūsų tikslas – girdėti žmones, žinoti jų norus. Todėl miesto tinklapyje www.siauliai.lt nuolat vyks kryptingos apklausos – sieksime žinoti miestiečių poreikius ir norus. Tikiuosi, kad rezultatą išvydę šiauliečiai įpras tai daryti nuolat.
- Savivaldos rinkimai parodė, kad pagal populiarumą Šiauliuose neturite lygiaverčių varžovų. Kitąmet vyks Seimo rinkimai. Ar ketinate juose dalyvauti? Nekils noro keisti mero postą į pelningesnį parlamentaro mandatą?
– Šiandien apie tai negalvoju. Šiandien visos mintys sukasi tik apie koaliciją ir būsimą darbą naujoje komandoje.
