Kremliaus gynėjas viešai nuogąstauja, kad reali grėsmė iškilo jo šeimai. Šiek tiek nesmagu visiems aiškintis, kad ta reali grėsmė yra galimybė, kad mokesčių inspekcija pareikalaus paaiškinti, kaip susikrovė nemenką turtą. Todėl V. Lekstutis išdidžiai pareiškia, kad nenori rizikuoti savo, vaikų ir artimųjų gyvybe. Suprask – ateis pas jį naktį D. Grybauskaitės užsakyti zombiai ir visus pykšt pokšt.
Jei Lietuvos pareigūnai supranta, kaip žaibiškai sklinda neigiamos žinios, jie turėtų džiaugsmingai trinti rankas. Žinia, kad Lietuvos valdžia staigiai susidoroja su kitaminčiais – pati geriausia antipropaganda. Jei putiniškų idėjų raiška gali reikšti grėsmę tavo vaikų gyvybei, prieš tarškindamas komentarą internete pagalvosi, ar verta.
Turbūt klystu, bet man atrodo, kad V. Lekstutis liūdi ne dėl manęs ir kitų „debilų“, kuriems Amerika atrodo geresnė už patį Vladimirą Putiną. Panašiau, kad revoliucionierius pavargo būti vienas lauke karys. Sunkiausia didvyriui pakelti tai, kad jo bendraminčiai neišėjo į gatves. Didingoje vizijoje viskas turėjo atrodyti kitaip.
Jau tą pačią dieną, kai pareigūnai įsibrovė į sekspertės Mildos Bartašiūnaitės ir žemaičio Vaido Lekstucio būstus, į gatves turėjo išeiti minios žmonių. Prie Seimo jie turėjo sukurti laužą ir ant jo garinti actą, taip solidarizuodamiesi su Milda, kuri acto garinimą atrado kaip veiksmingą priemonę kovoti su NATO lėktuvų skleidžiamais nuodais.
„Žmuones, jungamuos priš amerikuona oukupanta“, „Žmoga, stokiam priš amerikuona oukupanta“ – taip žemaitiškai turėjo išsireikšti politinė valia. Protestuoti turėjo bent jau tiek žmonių, kiek reikalavo grąžinti į Lietuvą Gabrielių.
Kodėl taip neatsitiko? Atsakymą radau to paties išminčiaus V. Lekstučio mąstyme. 2014 gruodžio 30 –ąją jis pasidalijo su „Facebook“ draugais tokia įžvalga. „Daugeliui geresnis gyvenimas asocijuojasi su daugiau pinigų. Daugelis yra debilai, taigi debilai gavę daugiau pinigų patampa dar didesniais debilais, nes debilas tikrai nepagydomas pinigais. Gal todėl Rusijoje ir yra daug protingų žmonių?“ Jis baisisi Anglija ir Olandija, kur žmonės pinigus švaisto, kad parūkytų žolės ar nueitų į gėjų klubus.
„Todėl, manau, kad Lietuvoje reikia sumažinti minimalų atlyginimą per pusę, o tiems pensininkams išvis atimt pensijas. Tada gal debilai į žmones pavirstų?“ – kerta V. Lekstutis tiesiai šviesiai.
Ir ne toks jis čia kvailas. Kuo skurdžiau žmonės gyvena, tuo jiems labiau reikia tautą vienijančio vado. Gerai gyvenančioje šalyje negali išaugti gelbėtojas V. Putinas.
Revoliucijos nebus, nes lietuviai gyvena vidutiniškai gerai. Į gatves lietuvių eitų tada, jei neturėtų ko prarasti. Bet dabar net tie, kurie tiki, kad Ukraina – tai fašistai, o V. Putinas yra šventas žmogus, apie tai galvoja tik laisvalaikiu.
Didžiąją laiko dalį jie skiria savo darbui, per kurį – o Dieve Švenčiausiasis – turi pamiršti propagandinę retoriką ir normaliai bendrauti su lietuviais fašistais. Kitaip neužsidirbs, o užsidirbti norisi.
Todėl Lekstutis vienas sau sėdi prie kompiuterio didžiuliame name, apstatytame moderniais europietiškais baldais. Ir tik Milda Bartašiūnaitė jam aidu atitaria iš kito „Facebook“ pakraščio: „Lieva ta jūsų nepriklausomybė, zombiukai“.
Pro langą matyti žydras dangus, kuriame baltus ruožus palieka NATO lėktuvai.
