V.Grigaravičius buvo policijos generalinis komisaras, K.Tubis generalinio komisaro pavaduotojas, P.Urbšys Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos viršininkas, o V.Matijošaitis į verslą atėjo bene dešimtmetį dirbęs sovietinėje milicijoje.
A.Klevečkos laidos „Sąmokslų teorija“ stiliumi dabar pateiksiu daugiau peno įvairiems gandams.
V.Grigaravičius į merus atėjo po slaptų ir skandalingų buvusio mero pokalbių įrašymo ir išplatinimo, K.Tubis Anykšių meru tapo po prostitutės liudijimų apie buvusio mero norus pasivartyti lovoje iš karto su dviem merginom, na, o P.Urbšys į Seimą pateko prieš tai „paskandinęs“ buvusio Panevėžio mero ir seimūno V.Matuzo šeimą korupcijos skandaluose.
Ant tos pačios bangos Panevėžio meru buvo išrinktas ir R.M.Račkauskas, pasiūlytas to paties P.Urbšio.
Nors patys buvę pareigūnai pokalbių neįrašinėjo, prostitučių irgi nesiuntinėjo ir be reikalo korupcija nieko nekaltino, ką dabar gali žinoti, kaip ten iš tikrųjų buvo?
Detektyvų kūrėjai dabar gali tuos faktus narstyti ir komentuoti, ką tai galėtų reikšti, gal net piktintis, jog Lietuvos valdymą į savo rankas perima buvę teisėsaugos pareigūnai, prieš tai galimai sukompromitavę priešininkus, bet aš į tai nesigilinsiu ir eisiu toliau.
Galima vertinti ir taip, kad visuomeninius komitetus į politikos krantą nubloškė ne kažkokie suokalbiai, o prieš tai viena po kitos atsiritusios įvairių partijų nekompetencijos ir korupcijos bangos. Tie komitetai lyg ir surinko protesto balsus, o buvę teisėsaugos pareigūnai rinkėjų akyse buvo tie, kurie neva gali įvesti tvarką.
Juk anokia čia tvarka, kai meras guldosi į lovą iš karto dvi panas, pažada darbą savivaldybėje surasti, prostitutė vaikšto savivaldybės koridoriais, varsto kabinetų duris, ją visur kvaile laiko, o po to tas politikas sprunka į krūmus. Štai buvęs pareigūnas taip niekuomet nepasielgtų!
Visuomeniniai komitetai, nors kraują partijoms gerai pavarinės, tačiau tik vienas kitas sugebės tapti ne kraujo varinėtoju, o kūną maitinančiu krauju. Tų staiga iškilusių komitetų populiarumas gali kristi, jeigu ims keistis partijos, kurios įsileis naujų ir patrauklių lyderių bei ras būdų sužavėti rinkėjus.
Štai A.Kupčinskas beveik visada tapdavo Kauno vadovu, kai merą rinkdavo miesto taryba. Darau išvadą, kad A.Kupčinskas populiarus buvo tik dėka konservatorių populiarumo šiame mieste ir dėka asmeninių gebėjimų derėtis politiniame turguje. Tiesioginiai mero rinkimai – ne jo jėgoms.
V.Matijošaitis palaikymo sulaukė tikriausiai ne dėl to, kad buvo milicininkas, o todėl, kad jo asmeniniai pasiekimai – įspūdingi, o tai dar labiau paryškino jo konkurento biografijos spragas.
A.Kupčinskas sunkiai galėjo atsikirsti į klausimą, ką jis iki atėjimo į politiką konkretaus yra nuveikęs, kur ir kokiose pareigose dirbo, kokių rezultatų pasiekė. Tai, kad meru jis tapo atėjęs kone tiesiai iš studento suolo, galėjo rinkėjams nepatikti.
Šį politiką konservatoriai jau galėtų drąsiai siųsti į Seimą, o Kaunui ruošti kur kas patrauklesnį, nes nereikia pamiršti – mero rinkimai tiesioginiai ir bet ką rinkėjui nebeįsiūlysi.
Partijos gal ir pasikeis, o ką darys sėkmingai rinkimuose pasirodę visuomeniniai komitetai? Vieną kadenciją dar galima būti atsipalaidavus, tačiau vėliau vis tiek teks iš naujo įrodinėti savo svorį ir gebėjimus. Todėl sėkmingų komitetų lyderiams vėliau ar anksčiau gali kilti noras jungtis ir kurti politinę partiją.
Situacija tokiam sprendimui šiuo metu yra itin tinkama, nes Darbo partijos, partijos „Tvarka ir teisingumas“ ateitis darosi labai miglota.
Iš visų mano aukščiau paminėtų naujų merų tik K.Tubis yra išrinktas su partijos – Liberalų sąjūdžio – vėliava, tačiau tai jam netrukdys pereiti ir į visuomeninių komitetų partiją. Ji būtų labai galinga jėga.
Jeigu visuomeniniai komitetai savivaldybių rinkimuose visoje Lietuvoje nugriebė daugiau nei 7 proc. rinkėjų balsų, tai susijungę jie Seimo rinkimuose būtų dar populiaresni ir galėtų pretenduoti dalyvauti valdančioje koalicijoje, gautų ir kelis ministro postus.
Didžiausia susijungimo nauda būtų tai, kad toks šuolis padėtų komitetams suformuluoti nacionalinius interesus atitinkančią programą, o tai suteiktų kur kas daugiau politinio svorio ir leistų dar ilgai plūduriuoti politikos paviršiuje.
Visuomeninių komitetų populiarumas šiuo metu yra labai didelis ir jis dar augs. Štai per praėjusius Seimo rinkimus nepartinis P.Urbšys savo rinkimų apygardoje Panevėžyje dar pirmajame ture aiškia persvara nugalėjo kelis buvusius merus, seimūnus ir daugelio partijų vietos lyderius.
Dabar jau savivaldybių rinkimuose šį scenarijų pakartojo Alytus, Kaunas ir dar kartą Panevėžys.
Judėjimo „Kartu“ iškeltas architektas R.M.Račkauskas antrajame mero rinkimų ture Panevėžyje populiarių konservatorių lyderį M.Grėbliūną aplenkė gavęs net dvigubai daugiau balsų. Tiesiog sutriuškino daugiau nei 20 metų šiame mieste garbintus konservatorius.
Po rinkimų P.Urbšys prisipažino, kad tokio rezultato ir jis nesitikėjo. Tad kažkas tikrai vyksta?
Sudėjus visų Panevėžio miesto taryboje visuomeninių komitetų gautas vietas, jų būtų 12 iš 31 tarybos nario.
Tai liudija, kad potencijos augti ir gal net apsivilkti politinės jėgos marškinius visuomeniniai komitetai tikrai turi. Juo labiau kad populiarumas yra, o pinigų duos V.Matijošaitis.
Tačiau prisipažinsiu, kad tokios partijos atsiradimu aš stipriai abejoju.
Jeigu Alytuje ir Panevėžyje rinkėjai balsavo už V.Grigaravičių ir P.Urbšio remiamą kandidatą, tai dar nereiškia, kad jų rinkėjai balsuotų už V.Matijošaitį. Kapitalo ir buvusių aukštų pareigūnų susiliejimas gali rinkėjus gerokai ir atšaldyti. Juk tokių pavyzdžių jau turime.
Buvęs Lietuvos generalinis prokuroras A.Paulauskas labai gražiai atrodė, kai dar būdamas jaunas aršiai brovėsi į sovietinių prokurorų užimtą prokuratūros pastatą, kai reikalavo mirties bausmės žurnalisto V.Lingio žudikui B.Dekanidzei, tačiau kai ėmė lakstyti įsitvėręs V.Uspaskicho skverno, manyčiau, kad už jį dabar nebebalsuotų net ir buvę aršiausi jo rėmėjai.
