Atkreipkite dėmesį į tai, kad kai tik buvo paviešinta apie vykdomą prieš M. Bartašiūnaitę ir jos bendraminčius ikiteisminį tyrimą, tuojau buvo pasitelkta lyg iš anksto tokiam tikslui paruošta mantra: „Lietuvoje nėra demokratijos“, „Tie, suėmę tuos kvailius ir taip juos sureikšminę, patys yra kvailiai“.
Na, ir kiek subtilesnė: „Nors M. Bartašiūnaitė yra acto garintoja, o jos pakeleiviai visiški kvailiai, bet Lietuvoje pažeidžiama Konstitucinė teisė į žodžio laisvę. Negalima marginalizuoti kitaip mąstančių“. Peršasi mintis, jog kai kurie žodžio laisvės gynėjai arba patys garina actą, arba sąmoningai painioja kontekstą.
Visi trys teiginiai atspindi vieną bendrą poziciją: šie žmonės persekiojami už nieką. Juk net ir į kvailą nuomonę žmogus turi teisę. Tikrai visi turi teisę į nuomonę. Pavyzdžiui, nekęsti Lietuvos, aiškinant, neva Lietuva yra JAV okupuota, kad V. Putinas turėtų būti mums pavyzdžiu ir taip toliau, ir panašiai.
Žinoma, taip pat turima teisė panašios nuomonės negerbti. Ir žinoma, už tokią nuomonę Lietuvoje byla nekeliama. Net kai „tautininkai“ baubia „Lietuva lietuviams“ ir aplinka puikiai supranta, kad šūkis yra rasistinis, nieko jiems nenutinka. Nenutinka, net kai marširuoja be leidimo.
Taigi, patinka ar ne, net ir tokios organizacijos turi teisę platinti savo idėjas žodžiu, raštu, vaizdu, mitingais. Juos persekioti už tas idėjas draudžiama.
Taip, VSD atidžiau pasižiūri, turi įdėmiau pasižiūrėti, kaip ir į bet kokią religinę ar kitokią sektą saugumo sumetimais. Ir tam turima rimtą pagrindą, nes tokiose sektose atsiranda radikalai, pasiruošę savo idėjas jėga primesti aplinkiniams.
Štai čia ir prasideda įdomūs dalykai. Dar net nespėjus sužinoti visų ikiteisminio tyrimų detalių, nors tik vyksta tyrimas, viena pusė visuomenės kaltinamuosius jau nuteisė kaip Kremliaus penktą koloną, o kita pusė beatodairiškai puolė ginti žodžio laisvę.
Nors nei viena, nei kita pusė neturi tikslios informacijos išskyrus prokuratūros teikiamus fragmentus. Bet jau atsiranda, matyt etatiniai, dezinformatoriai, kaltinantys VSD, prokuratūrą, Lietuvą, JAV ir patį velnią pažeidus žodžio laisvę. Ieškote penktos kolonos? Tai tie, puolantys ir yra tos penktos kolonos dalis.
Nes tie veikėjai puikiai žino, kad žodžio laisvė nėra absoliuti, kad už kai kurias nuomones ir iš jų išplaukiančius veiksmus Lietuvos Konstitucija suteikia teisę bausti(Lietuvos Konstitucija, 25 straipsnis).
Pavyzdžiui, už neapykantos kurstymą, antisemitizmą, rasizmą, už organizacijų ar ginkluotų grupių, turinčių tikslą neteisėtu būdu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, už kėsinimąsi į Lietuvos nepriklausomybę, už siekį pažeisti teritorijos vientisumą. Ar tokios aplinkybės faktiškai buvo, spręs teismas. Nekaltumo prezumpciją garantuoja Konstitucija.
Mane domina kaip tik argumentai tų, kurie, įtariu, sąmoningai siekia žodžio laisvę paversti Lietuvos priešų priedanga. Tuos argumentus laikas išmokti atpažinti. Visų pirma argumentacijos tikslas yra juoda paversti balta ir atvirkščiai.
Pasižiūrėkime, kaip tai daroma pačioje Rusijoje ir kaip tai daro Rusijos propaganda, bei dezinformacija. Šiandieninis Rusijos režimas tęsia SSSR propagandos ir dezinformacijos meną.
Skirtumas tik tas, kad sovietai bent viešai nebendravo su neonacistinėmis grupuotėmis Vakaruose. Tačiau šiandien jau visas Sankt Peterburgas pilnas Europos neonacistų atstovų, kurie dezinformacijos sumetimais vadinami konservatoriais bei nacionalistais.
Protestuojančius su šūkiais „Mums pakanka ir savų fašistų!“, žaibiškai areštuoja.
Tai štai, tipiškas pavyzdys, vieno leidinio redaktorius. Jis šauna iš peties: „Šiandien turime labai aiškiai suvokti, kad tikrieji mūsų valstybės priešai yra ne žmonės, turintys kitokią, nei mes, nuomonę, o tie, kurie šiandien bando mus įtikinti, kad nuomonės – tegul daugeliui mūsų ir nepriimtinos, atgrasios, prorusiškos, antilietuviškos ar dar kokios tik pageidaujate, turėjimas yra antikonstitucinė veikla.
Pasakysiu dar daugiau – gali būti, kad vien tai suvokti jau nebepakanka. Gali būti, kad jau ateina tas laikas, kai reikia pradėti priešintis, nes tai daryti mus įpareigoja Konstitucija, nurodydama, jog „kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“.
Šitaip kalbama, kartoju, nesusipažinus su ikiteisminiu tyrimu, neturint žalio supratimo, kokioje stadijoje yra tyrimas. Ir nežinant, jau siūloma priešintis. Prieš ką ir kokiomis priemonėmis būtų tikrai įdomu sužinoti. Tai, žmogau, kantrybės, gal bent teismo palauk. Juk žinoma, kad ne kartą ir ne du, Lietuvoje skandalingos bylos turi tokį keistą ypatumą subliūkšti.
Tad kaip eiliniam žmogui susigaudyti, kai ir aš, ir mano oponentai remiasi tais pačiais Lietuvos Konstitucijos straipsniais? Labai paprastai.
Tereikia įsigilinti į spekuliantų žodžio laisve retoriką. Mat modelis yra suktas pabrėžimas, akcentavimas tik dalies Konstitucijos garantuojamo žodžio laisvės straipsnio, taip siekiant suabsoliutinti žodžio laisvę, paversti ją beribe.
O apie siekį diskredituoti prokuratūros ikiteisminį tyrimą dar jam nepasiekus teismo, jau kalbėjau.
Ir trečias, gal net svarbiausias dezinformatorių siekis yra parodyti, kad Lietuva nesilaiko tarptautinių konvencijų, kitaip tariant, Lietuvoje vyrauja kažkokia vietinės reikšmės pusiau autoritarinė, nuo V. Putino Rusijos niekuo nesiskirianti valstybėlė.
Tačiau, publicistas Algimantas Šindeikis savo straipsnyje „Žodžio laisvė ir jos ribų kaita per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius“ (MRU Teisės fakulteto KA teisės institutas, 2013), visiškai teisingai pastebi, jog visas žodžio laisvės ir jos ribų nustatymo procesas vyko nuosekliai Lietuvos ordinarinę teisę ir teismų jurisprudenciją artinant prie bendrosios europinės žodžio laisvės ir jos ribų teisinės sampratos, suformuluotos EŽTT jurisprudencijoje.
Konvencijoje ir EŽTT jurisprudencijoje įtvirtintas žodžio laisvės ir jų ribų nustatymo standartas nuo pat Konvencijos ratifikavimo pradžios tiesiogiai turėjo įtakos tiek LR konstitucinei, tiek bendrųjų teismų jurisprudencijai: „Pliuralistinės demokratijos egzistavimas yra susijęs ne tik su asmens saviraiškos laisvės tinkamu įgyvendinimu ir užtikrinimu, bet ir su neišvengiamomis šios konstitucinės laisvės ribų nustatymo problemomis. Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens saviraiškos laisvė, asmens teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas kartu įtvirtinat ir saviraiškos laisvės konstitucines ribas, kurios yra nustatomos tik įstatymu, numatant, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais ‒ tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Šios konstitucinės normos, įtvirtinančios ir ribojančios žodžio laisvę, buvo įgyvendintos Lietuvos Respublikos ordinarinėje teisėje – Civiliniame, Baudžiamajame, Administraciniame kodeksuose, daugelyje lex specialis“.
Aiškiau nepasakysi. Lietuvos Konstitucija ir įstatymai aiškiai nusako žodžio laisvės ribas. Todėl pusiau tiesos yra niekas kita, kaip siekis diskredituoti Lietuvos Konstituciją, Lietuvą, jos demokratiją.
Taip, besidangstant žodžio laisve, norima sąmoningai iškraipyti žodžio laisvės sampratą. Toks žaidimas, žinant apie vykdomą prieš Lietuvą informacinį karą, pavojingas.
