Aš ne muzikos kritikas (nors išmanau apie ją ne mažiau už daugelį jūsų – neteiskite manęs už tai), bet žinau, kad tiek metų išsilaikyti viršuje, gyventi iš muzikos ir surinkti pilnus stadionus, net jei tie stadionai yra tik Lietuvoje, reikalauja talento ir sugebėjimų.
Aš pats pirkčiau bilietą ir eičiau į jo kitą koncertą, tik aš niekada neperku bilietų, mane visad visi visur pakviečia. Jo muzika yra profesionali ir įsimenanti, ir nežadanti niekur pasitraukti: jo klausė ir klausys, kol bus gyvas.
Tas, kas išsilaiko 20 metų, išsilaikys ir dar 40. Neturiu nuomonės apie tai, kad Egidijus Dragūnas nuolatos pakliūna į bėdą, kai reikalai susiję su teisėsauga. Gal jam taip sekasi, gal jam taip patinka.
Manau, kad policininkai turi pakankamai galių, ir išsiaiškins su juo, nes mes Lietuvoje turime teisinę valstybę, kur įstatymas visiems vienodas. Ką ten Selas, juokų darbas: net ir buvusiam KTU gimnazijos direktoriui, jei viskas bus gerai, gal išaiškins, kad jo mokykla buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir joje irgi galioja įstatymai. Žiū, net iš Bartašiūnaitės acto garinimui skirtą virdulį atėmė. Tvarka bus.
Manau, pasekmės Egidijui Dragūnui bus tokios pat, kaip ir kiekvieną kartą: nedideli nepatogumai, šiokios tokios išlaidos ir galiausiai dar daugiau klausytojų arenose, kurių kiekvienas pirks bilietą. Dar nė vienas žmogus niekada nepasakė: „aš į jo koncertus neisiu, nes jis išsidirbinėja, sustabdytas policijos“.
Kodėl tada su tokiu pasimėgavimu publika dabar drasko jį į skutus ir niekina (na, jiems atrodo, kad jį drąsko – iš tikrųjų tai tik nervingų tetulių amsėjimas pro daugiabučio balkoną)?
Kur tik pasisuksi, visi arba mėgaujasi savo tariamu pranašumu prieš dainininką, apsivilkusį sportiniu kostiumu – nes jie juk ne tokie, turi kelnes ir švarką, dirba rimtus darbus, nuo devynių iki penkių, ir jų taip dažnai nestabdo policija (arba kai sustabdo, apie tai niekada niekas neparašo), arba svaido moralus: „laikas suaugti“, „nesusitupėjęs“, „nesubrendęs“, „reklamos produktas be talento“, „kada jį kas nors pastatys į vietą?“.
Man malonu klausytis jų bejėgio pykčio, nes tai taip pat malonu, kaip skaityti prorusiškų tinklalapių komentatorius, dūstančius ir springstančius nuo savo įniršio, kai virš Vilniaus skrenda JAV karinių oro pajėgų sraigtasparniai, o Kaune prie prekybos centro važinėja amerikiečių šarvuočiai, o miesto gyventojai savo aljanso kariuomenę sveikina su gėlėmis.
Gera skaityti tuos komentarus, be skyrybos ženklų ir su raidėmis, ir su daugtaškiais, kaip seilių purslais, nes jie nieko negali padaryti. Tas pats ir su Egidijumi Dragūnu.
Jie bejėgiai ir beviltiški, visi, kurie dabar džiūgauja, kad jį neva „pamokė“ (niekas nieko nepamokė, jo gyvenimas niekaip nepasikeis, kaip, beje, ir jūsiškis – tik jūs noriai apsikeistumėt su juo vietomis bet kurią sekundę, ko nepasakysi apie jį; Selui jūsiškio gyvenimo tikrai nereikia).
Pigmėjai, žemės kirminai, nuliai be kablelio – jie visi nuolatos pasiruošę paskelbti, kad net neskaito blizgių žurnalų, įžymybių nepažįsta ir nežino, kas jos tokios. Ir paskui, kadangi nežinantys, šitie apsimetėliai ir menkystos pažeria įspūdingą virtinę pavardžių: Petruškevičius, Statkevičius, Pikul, Bunkė, Ramanauskas, Koršunovas, dar būtinai pasibjaurėję pasako „pupytės“, ir pareiškia, kad juos visus niekina.
Tarp tų žmonių dar būna Selas, Cicinas ir Kirilkinas. Kokie dvasios aristokratai, jie visi tokie pakylėti virš minios, kad blizgieji veikėjai jiems tuščia vieta. „Kas tas Užkalnis“, parašo komentaruose prie mano straipsnių po kokius dešimt kartų per dieną, vis įsivaizduodami, kad čia sugalvojo puikų paniekinimą tam pasikėlusiam autoriui.
Būna smagu matyti juos, galinčius atsitiktinai nors dviems minutėms pabūti šalia bet kurio iš šitų žmonių. Paskui nesustodami, net tirpdami iš laimės ir trumpo reikšmės pajutimo, visiems pasakoja, kad buvo šalia vieno iš tų, kuriuos per TV rodo. Tai būna jų nykaus gyvenimo geriausia minutė.
Bet likusį laiką jie burnoja apie visus žinomus veidus ir linki jiems blogo, ir džiaugiasi kiekviena jų nesekme, tikra ar įsivaizduojama.
Niekada nepagalvojote apie tai, kad paskui prieš juos atsisuka karma ir juos baudžia? Gyvenime už viską reikia mokėti. Vadinamieji paprasti žmonės yra liūdni, pilkais veidais, be laiko pasenę, nemylimi ir apsupti negražių daiktų, bjaurių kalbų, nesėkmių ir skurdo būtent todėl, kad likimas juos baudžia už jų piktumą, pavydą ir burnojimą. Taip jiems ir reikia. Gerai, kad taip. Visiems sava vieta ir savas likimas.
Parašykit man, kada bus kitas Selo koncertas.
