Jeigu neapsiribosime tik liaudies išmintimi, bet ieškosime papildomų nuorodų, drąsiai bus galima teigti, kad kompromisinės nuostatos mąstymo istorijoje labiausiai vykęs pavyzdys yra Aristotelio nusiteikimas visur rasti vidurio kelią.
Būtent šis antikos filosofas visų pirma gali būti laikomas balanso, pusiausvyros, lygsvaros filosofu. Tiesa, dar galima abejoti, ar Aristoteliui pavyko rasti kažkokį balansą tarp Platono dieviško pamišimo ir sveiko proto refleksų būties teorijoje, tačiau etikos istorijoje anojo pusiausvyros doktrina užima privilegijuotą vietą, visados pagarbiai vertinant antikos filosofo pastangas apibrėžti dorybę kaip vidurio poziciją tarp diametraliai priešingų kraštutinumų, t. y. tarp pertekliaus (gr. hyperbole) ir stokos (gr. elleipsis), tarp hiperbolės ir elipsės.
Drąsa yra vidurys tarp bailumo ir nutrūktgalviškumo, dosnumas – vidurys tarp šykštumo ir išlaidumo ir t.t.
Kartais tokia ar panaši išvada yra vadinama auksine vidurio taisykle. Tačiau Aristoteliui akivaizdu ir tai, kad labai dažnai prašautume pro šalį, jeigu šio tarsi ir patikimo, užburiančio savo taupumu dorybės apibrėžimo per priešingybių neutralizavimą laikytumėmės pažodžiui, nes iš tiesų dorybės nekintančios loginės konstrukcijos kaip ir nėra, todėl savo pozicijas kiekvieną kartą privalome tikslinti iš naujo, atsižvelgdami į pirmapradį sufleravimą naujų išbandymų kontekste.
Iš pirmo žvilgsnio geležinė dorybės formulė čia tampa atskaitos tašku, numatant visą eilę išimčių, kurios savo svoriu atrodytų kartas nuo karto ima pranokti pradinę dorybės apibrėžties poziciją.
Nesunku įsivaizduoti, kad vidurio siekiamybės idealo žmogaus elgesio pasirinkimuose nereikėtų suprasti aritmetinio vidurkio prasme, nors geometrinės analogijos tokiu atveju peršasi savaime, nepavyksta jų išvengti ir pačiam Aristoteliui.
Tačiau kaip sako antikos filosofas, kiekvieną daiktą galima dalinti jo paties požiūriu arba mūsų atžvilgiu.
Žiūrint iš mūsų taško, vidurys yra veiksmo optimalumas, panašiai kaip apie tobulai atliktą darbą sakome, kad čia negalima nei kažko pridėti, nei atimti. Be to, Aristotelis pastebi, kad yra daug moralinio nuosmukio kelių, o dorybės kelias – vienintelis.
Esą lengva prašauti pro šalį, sunku – pataikyti. Galbūt kaip tik ši pastaba leido šviesaus atminimo lietuvių filosofei, antikos palikimo tyrinėtojai K.Rickevičiutei pateikti neįtikėtinai elegantišką paaiškinimą, kad esą Aristotelio pateiktą dorybės kaip vidurio pozicijos apibrėžimą reikėtų suprasti pagal strėlės pataikymo į taikinio vidurį analogiją, kai, tarkime, plojimais palydime šūvį tiesiai į dešimtuką.
Tačiau ar ne toks ir yra prilygintinas šūviui į šimtuką, pataikęs į patį centrinės atžymos vidurį Lietuvos politikų pateiktas Rusijos kaip teroristinės valstybės apibūdinimas.
Formuluotė tokia taikli, kad šiuo atveju neįmanoma nieko nei pridėti, nei atimti. Vertintinas ir lakoniškumas, kaip savotiškas vidurys tarp nusprendusių pratylėti po šluota ir visados užsiputojusių.
Kita vertus, kaip teigia tas pats Aristotelis, yra tokių dalykų, kurie yra blogi savaime, o ne dėl pertekliaus ar stokos.
Kvaila būtų kalbėti apie žmogžudystės vidurį ar vagystės kokį nors kompromisą, apie toleruotiną begėdystės laipsnį, tačiau, regis, tiesa yra ir tai, kad sąžinė taip pat yra nedali, – neįtikėtina, jog žmogus būtų sąžiningas tik iš dalies, o iš dalies – nesąžiningas, čia galioja dėsnis arba – arba.
Blogis ir gėris neretai stoja vienas prieš kitą taip akivaizdžiai, kad niuansai praranda bet kokią reikšmę.
Dabartinės Rusijos politinė sistema degraduoja tokiu sparčiu tempu, kad tikros dalykų padėties nespėja fiksuoti net pačios niūriausios prognozės. Prisiminkime, dar taip neseniai buvo visa plejada lengvatikių, kurie puoselėjo iliuzijas, kad galima išsaugoti neutralumą Rusijos ir Ukrainos susidūrimo atveju, taigi rasti kažkokį vidurio kelią tarp blogio ir gėrio.
Dabar galima guostis nebent tik tuo, kad dar nėra taip blogai, kaip galėtų būti, jeigu tokios iliuzijos neišsisklaidys.
Leiskite baigti neįtikėtina pačiam sau erezija, teigiant, kad karas karui nelygus. Hibridinis karas yra bjauriausias ir nešvariausias karas, jo iniciatoriams kariaujant labiausiai nešvankiais metodais, drauge dangstant savo veidus, slepiantis nuo dienos šviesos.
Tačiau klausiate – ar gali būti švarių, net gražių karų? Tarkime, kai buvau daug jaunesnis ir labiau pseudoromantiškas, užrašiau tokias eilutes: kažko aš laukiau vakare,/ neįtikėtina – tačiau kvepėjo mėtom,/ nelyg senam tauriam kare,/ didinga buvo pralaimėti.
Žinoma, tai buvo praeitame tūkstantmetyje. Dabar neturime jokios teisės pralaimėti to ypač nešvaraus karo, kurį naujame tūkstantmetyje pradėjo beveidžiai padarai, besiverčiantys kūliais iš blogio irštvos.
Neapykanta yra nedali kaip ir meilė.
