Šį kartą diskusijos tema buvo „Lietuvos Nepriklausomybei – 25-eri.
Išmoktos (neišmoktos) pamokos ir namų darbai“.
Forume dalyvavo filosofas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto prorektorius, daugelio knygų
autorius Leonidas Donskis, vyriausiasis Lietuvos policijos kapelionas
kunigas Algirdas Toliatas, „Lietuvos ryto“ dienraščio ir televizijos
politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris bei kino filmų („Kaip mes
žaidėme revoliuciją“, „Meistras ir Tatjana“ ir kt.) autorė Giedrė
Žickytė.
„Dvidešimt penkeri metai, kaip sako istorikai, per mažas laiko tarpas
tyrinėti istoriją. Tačiau tai nereiškia, kad negalime apmąstyti, ką
padarėme ir ko nepadarėme“, – pradėjo pokalbį A.Kumža.
Filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ autorė G.Žickytė prieš 25 metus dar
buvo vaikas, tačiau prisimena tuometės Lietuvos pakilimo dvasią.
„Filmą kūriau širdimi ir emocija, negalvojau apie istoriją ar politiką.
Man istorinė tiesa slypėjo ne faktuose, o pačiuose žmonėse, jų
emocijose. Anie laikai man – lyg vaikystės pasaka.
Dabar, aišku, yra problemų, bet svarbiausia – aš galiu kurti taip, kaip
noriu, niekas nenurodinėja, kokiu kampu turėčiau rodyti revoliuciją“,
– pasakojo G.Žickytė.
A.Kumža auditorijai priminė, jog filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“
sulaukė pripažinimo įvairiose užsienio šalyse, o Kijeve žiūrovai sukėlė
ovacijas.
Marijampoliečiai atidžiai klausėsi kunigo A.Toliato minčių apie
dvasingumą, toleranciją, atsakomybę.
„Kurti laisvą Lietuvą yra nuolatinė kelionė. Joje nukrinta visos kaukės,
apnuogina žmogų. Jis negali likti abejingas.
Dabar yra labai daug nepasitenkinimo ir nusivylimo. Svarbu ne tik
kalbėti, bet ir išgirsti kitą. Kitaip mąstantis žmogus yra didžiulis
turtas. Turime subręsti dialogui ir, kaip sakė popiežius Jonas Paulius
II, statyti tiltus, ne sienas.
Ne laiku ir ne vietoje pasakyta tiesa kartais užmuša žmogų. Tiesa,
pasakyta be meilės, yra žudanti. Reikia rasti teisingus žodžius ir
paraginimus.
Suprantama, eiti sąmoningumo link – sunkus kelias, tačiau tai
nereiškia, kad neturime juo eiti apskritai“, – kalbėjo kunigas
A.Toliatas.
L.Donskio nuomone, reikia gerokai pragyventi, kad adekvačiai suvoktumei
savo šalį.
„Dirbau daugelyje šalių, išsivadavau iš iliuzijų, jog visur gerai, tik
ne Lietuvoje. Iš sovietinio vaiko tapau vakarietišku žmogumi.
Šiandien Lietuvoje yra stabili politinė sistema, daug mažiau
antisemitizmo nei anksčiau. Lietuva darosi vakarietiška bei europietiška
šalis. Nemaniau, kad jos tokios sulauksiu.
Turėtume susitaikyti su praeitimi ir paversti ją dabarties stiprybe.
Esame nuostabi šalis, tačiau nemokame vertinti saviškių“, – kalbėjo
profesorius L.Donskis.
„Jei į savo rinktus politikus žmonės žiūrėtų be sentimentų, o
dalykiškai, nebūtų pastaruoju metu dažnai pastebimo perdėtai
ideologizuoto mąstymo.
Dominuoja „myliu – nemyliu“ ir superemocijos – perdėtas požiūris į
valdžią ir jos galias. Trūksta adekvačiai realaus požiūrio į valdžią.
Politikoje žmonės prisigalvoja visokių amerikų. Gal tingime, o gal mums
per žema padaryti daug paprastesnių dalykų? Aišku, užsienio politikoje
vizijų reikia“, – svarstė „Lietuvos ryto“ politikos apžvalgininkas
V.Bruveris.
Diskusijos moderatorius A.Kumža pašnekovų klausė: „Lietuva jau turi
pagrindą. O ką ant jo sukursime?“
G.Žickytės nuomone, Lietuva pelnė pripažinimą daugelyje kultūros ir
meno sričių.
„Mes esame labai darbštūs. Atsidūrę šalia išlepintų vakariečių, mes
stipriai šauname į priekį. Pavyzdžiui, kino industrija Lietuvoje
finansuojama tris kartus mažiau nei Estijoje. Reikia nustoti burbėti ir
žiūrėti, ką galime padaryti“, – kalbėjo G.Žickytė.
„Man, kaip istorikui, labai rūpi santykiai su praeitimi, partizanų kovos.
Galų gale reikia išsiaiškinti holokaustą, lietuvių dalyvavimą jame. Dar
nebuvo radikalaus lūžio kalbant apie santykį su holokaustu.
Tai liečia ne tik politiką, bet ir žmonių mentalitetą.
Nesutinku, jog turi prabėgti tam tikras laikas, kuris užgydys žaizdas.
Reikia kuo greičiau spręsti, kad ir kaip tai būtų skausminga.
Didžiausias dabartinis mūsų stabdys yra korupcija. Tebesitęsia
energetikos reformos istorija. Manau, judėsime į priekį, tačiau grėsmė
iš Rusijos pusės koreguos mūsų veiksmus“, – teigė žurnalistas
V.Bruveris.
Į jo mintis apie santykį su praeitimi sureagavo filosofas L.Donskis:
„Nėra kilnesnio dalyko pasaulyje kaip pasakyti: „Atleiskite, aš klydau.“
Jis pažymėjo, jog šalia milžiniškų Lietuvos pasiekimų per pastaruosius
25 metus yra ir broko.
„Neišėjome iš Rusijos informacinės erdvės; įvyko aršus kartų susidūrimas
akademinėje sferoje; Europos pinigai, kurie iš proto išvedė kelias
ministerijas. Dideliems pinigams Lietuva nebuvo pasirengusi“, –
vardijo L.Donskis.
V.Bruveris pabrėžė, jog viskas yra visuomenės rankose, – reikia kuo
intensyviau spausti valdžią: „Pokyčių nebus, kol į rinkimus eis tie
patys ir tiek pat žmonių.“
Signataras A.Kumža prisipažino: „Už praėjusius 25 metus jaučiu ypatingą
atsakomybę, kai man žmonės suteikė teisę pasirašyti Nepriklausomybės
Atkūrimo Aktą.“
˙
