Grižtant į namus po darbų neretai tenka lūkuriuoti tarpinėje stotelėje, Krasnūchos (pavadinimas paveldėtas nuo sovietinio Raudonosios armijos prospekto, dabar – Savanorių prospektas) šerdyje – prie „Maximos“.
Kiekvieną kartą atsliūkina koks nors tipas, pradeda pasakoti graudžią istoriją arba iš karto prašo pinigų, cigarečių. Kitą kartą pasiūlo nusipirkti iš po skverno baltarusiškos degtinės arba rūkalų. Esu girdėjusi tikrų istorijų apie ten įsigytą vandenį vietoj kontrabandinės degtinės, o vietoj cigarečių – tik tuščių pakelių bloką.
Šalia stotelės ant medinių ar kartoninių dėžių vyksta prekyba „sendaikčiais“. Dulkėtos dirbtinės gėlės, naudoti nebetinkami indai, iš šiukšlių konteinerių traukti drabužiai. Prekyba užsiimanti publika – išskirtinė, ne mėlyno kraujo, bet mėlynais veidais. Nuolat per rankas leidžianti bambalį, viltingai žvelgianti į stotelėje stoviniuojančius žmones.
Vakar link stotelės ramiai šnekučiuodami atlingavo trys gyvenimo aplamdyti vyrai. Lengvai įkaušę. Mažiausias naivaus girtuoklėlio veidu stūmė tuščią neįgaliojo vežimėlį. Netrukus jis įsikūrė savo „transporto priemonėje“, nepriekaištingai po savimi pasibrukęs kojas. Net neįtartum, kad jis jomis ką tik atmynė iki vietos. Tada atidžiai išklausė kolegų instrukcijos.
„Surenki po du eurus kiekvienam ir baigi darbą“ – nurodė aukščiausias iš jų, matyt, verchas.
Kol mažasis ruošėsi darbui, tas dėstė keiksmažodžiais atmieštą istoriją. Pasakojo garsiai, su pasimėgavimu, kad visi autobusų lūkuriuojantys girdėtų.
„Dėjau aš tokiai poniai klozetą. Padariau gerai, tai ji vis vaikščiojo ir aikčiojo: „Na, kaip gerai, kaip gerai“. Pats žinau, kad gerai padariau. Tada ji man sako: „Gal tau drabužius išskalbti, man nesunku“. Na, gerai, sakau, skalbk, jei taip nori. Išskalbė. Tada aš jai ir sakau: „Tai gal gali ir dar man kai ką padaryti...“
Visi įsikrizeno. Tada mažasis „bekojis“ ėmėsi eurų medžioklės.
Anądien jauna porelė toje pačioje vietoje pradėjo aiškintis santykius. Viešai ir triukšmingai. Jis reikalavo duoti pinigų, ji atsisakė. Jis išplėšė jos rankinę, ji išvadino jį gaidžiu. Tada jis smogė jai, ji kirto atgal. Kitu smūgiu jis sudaužė merginos akinius ir ėmėsi rimtai ją velėti. Smūgiavo ir smūgiavo... Stotelėje stoviniuojantys vyrai nesikišo. Vienu metu jų buvo ne mažiau dešimties. Padorių, kostiumuotų, tvirtų. O Krasnūchos vietiniai azartiškai mėgavosi reginiu.
Paskambinau policijai. Kol ji po kokių dešimties minučių atvyko, kelis kartus ant kojų pastatyta ir vėl daužyta mergina jau nejudėjo.
Prieš porą savaičių toje stotelėje į autobusą įlipo labai linksmai nusiteikęs vyriškis. Kojos nebelaikė, bet buvo linkęs bendrauti. Visiems keleiviams pasakojo, kad yra tolimųjų reisų vairuotojas, ir dabar kaip tik trauksiąs į reisą.
„Važiuoju, – sako, – pasiimti fūrą, tada palėksiu iki Kalvarijų. Turiu ten moteriškę, pernakvosiu, o tada – į trasą“. Autobusų keleivių paprotinimai nepadėjo, jis nuvingiavo į mašinų stovėjimo aikštelę.
Kartu su manimi važiavę svečiai iš Vokietijos liko išsižioję. Ir nuo girtų gausos miesto transporte, ir nuo fūristo ketinimų.
Kodėl apie tai rašau? Nežinau, ar naujas sostinės meras kada buvo įkėlęs koją į Krasnūchą ar Naujininkus. O būtų pravartu pasidairyti ir pagalvoti, kaip ten tvarkytis. Ir su nusikalstamumu, ir su gatvėmis be perstojo šlitinėjančiais narkomanais, ir visiems žinomu reiškiniu – prostitucija. Šaligatviais, kiemais, kurie prašosi rimtesnės priežiūros.
Vilniečiai galėtų pasvajoti apie tokį merą, kokį 12 metų turėjo Niujorkas. Kone kasdien Michaelas Bloombergas aplankydavo vis kitą didžiausio pasaulio miesto rajoną, pasikalbėdavo su žmonėmis, papietaudavo vis kitame restoranėlyje, arba užkąsdavo čia pat, prigriebęs ką nors iš gatvės prekeivių.
Jei metro keleiviams kildavo problemų, jis lipdavo į metro, keliaudavo su visais į darbą ir savo akimis įsitikindavo, kas blogai. Kažkuri miesto atkarpa nepalanki dviratininkams? Meras sėsdavo ant dviračio ir pats įveikdavo problematišką atstumą. Viename ar kitame miesto rajone per daug šiukšlių? Spūstys, šiukšlės, nusikalstamumas? Po trijų šio mero kadencijų miesto bėdų sumažėjo perpus.
Nekalbėsiu apie tai, kad už savo darbą M.Bloombergas per metus pasiimdavo 1 dolerio atlyginimą. Tokios aukos iš Vilniaus mero nereikalaukime – ne milijardierius gi jis. Tačiau tvarkytis reikės, ir ne tik miesto centre. Juoba, kad Vilnius – ne Niujorkas, o Krasnūcha – ne Bronksas, liuobtis ne tik galima, bet ir reikia.
