Ministras interviu „Lietuvos rytui" tokį valdininkų elgesį tiesiai šviesiai pavadino korupciniu ir pareiškęs, kad migracijos sistemoje viskas iš vidaus supuvę, pažadėjo imtis drastiškų pertvarkymų.
Susidaro įspūdis, jog korumpuoti valdininkai tarsi tyčia demonstravo, kad gali įžūliai ignoruoti net ministro įsakymus.
Taigi kas ką įveiks: politikas išgaudys ir nubaus jam pavaldžius kyšininkus ar jie sunaikins savo viršininką?
Ministras jau pripažino, kad susidūrė su stipriu pasipriešinimu net politiniu lygiu. Tiesiai kalbant, kai kurie politikai ir partijos jam kaišioja pagalius mėginant reformuoti Vidaus reikalų ministerijos (VRM) sistemą.
Tuo metu tik aklas gali nematyti, kad bent Migracijos tarnybą būtina pertvarkyti iš pagrindų. Net ministras buvo priverstas padaryti prielaidą, kad valdininkai išdavė leidimą gyventi Lietuvoje nusikaltėliui, nes jau buvo paėmę už šią paslaugą didelius pinigus.
Kodėl Lietuvoje galima tokia savivalė, nors ją įrodžius tektų ne vieniems metams sėsti už grotų? Čia ir esmė, kad kyšininkai tikisi išsisukti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei, pavyzdžiui, ir būtų atleisti iš darbo.
Pirmiausia nelengva nustatyti konkrečią valdininkų atsakomybę, nes leidimų gyventi Lietuvoje tvarka nėra koncentruota vienoje įstaigoje. Migracijos reikalai padalyti net keturioms institucijoms ir tai sudaro galimybę jų valdininkams neigti savo atsakomybę ir versti kaltę kitiems.
Net pačiam ministrui nesuprantama, kodėl atskirtas sprendimų priėmimas ir jų įgyvendinimas – ar tenkinti asmens prašymą, sprendžia Migracijos departamentas, bet leidimą jam gyventi Lietuvoje išduoda jau kita įstaiga – Migracijos tarnyba.
Kai popieriai keliauja, o kartais ir pasiklysta tarp institucijų, labai praverčia tarpininkų paslaugos. Ne paslaptis, kad jie nešioja valdininkams ne tik dokumentus, bet ir vokelius su kyšiais.
Sunku pasakyti, ar užmojai pertvarkyti migracijos sistemą ir išardyti šį kyšininkų lizdą gali būti greitai įgyvendinti. Juk pirmiausia teks keisti teisinę bazę, o ministro galių tam nepakanka – reikės Seime priimti įstatymų pataisas.
Migracijos sistemos optimizavimo planai buvo parengti dar 2011 metais, bet nukeliavo tik iki Seimo ir ten buvo palaidoti. Suplanuotą pertvarką tąkart sustabdė migracijos sistemos valdininkai, suradę užtarėjų tarp parlamentarų, o politinės valios įveikti šį pasipriešinimą pritrūko. Ar dabar bus kitaip?
Kita vertus, Bendrojo pagalbos centro (BPC) pavyzdys rodo, kad įstatymas nėra visagalis, nes į jį galima paprasčiausiai numoti ranka. Nors BPC įsteigti nuspręsta dar 1997 m. priimtu įstatymu, net per 18 metų nepavyko sukurti bendros informacinės sistemos.
Sveiku protu sunku suvokti, kaip įmanoma tiek laiko nepaisyti nei įstatymo, nei Vyriausybės nutarimų. Tačiau nenorinčios prisijungti prie BPC greitosios medicinos pagalbos stotys susiranda politinių užtarėjų, ir integracijos procesas nejuda iš mirties taško.
Institucijų konkurencija, nenoras bendradarbiauti, siekis išsaugoti savo etatus, nors būtų daug racionaliau sujungti jėgas – sena Lietuvos valdymo aparato bėda. Tai būdinga ir lėšų trūkumu savo darbo broką amžinai dangstančioms vidaus reikalų sistemos įstaigoms.
Bet ar sulauks platesnio politinio palaikymo S.Skvernelis, užsimojęs ieškoti vidinių taupymo rezervų racionaliau pertvarkant jam pavaldžią įstaigų sistemą, perskirstant darbus?
Antai pasienio teritorijose tvarką efektyviai gali prižiūrėti Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Net įstatymas jos pareigūnams leidžia 5 kilometrų ruožu atlikti visas teisėsaugos funkcijas, bet vis tiek ten siunčiami policininkai, nes Policijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba – skirtingos institucijos, nors ir abi pavaldžios VRM.
Funkcijų dubliavimo, nereikalingos įstaigų konkurencijos, kuri tiktai sukelia chaosą ir leidžia išvengti atsakomybės, – per akis. Vien kontroliuojančių institucijų Lietuvoje – net 58. Bet, nepaisant prievaizdų gausos, kontrolė neretai virtusi tik jos imitacija.
Tai matyti ir VRM – pristeigta naujų padalinių, o realiai reikalingi etatai panaikinti vien todėl, kad norėta atsikratyti įtakingiems politikams neįtikusių pareigūnų. Pats S.Skvernelis pripažino, kad taip buvo panaikintas Generalinio inspektoriaus skyrius, nes norėta atleisti jo vadovą J.Jasaitį, taip pat išskaidytas Personalo departamentas.
Pasekmės – susilpninta vidaus kontrolė, suardyta antikorupcijos ir teisės pažeidimų prevencijos sistema.
Dabar daug vilčių siejama su vidaus tarnybos įstatymų pakeitimais. Tikimasi, kad Seimas juos svarstys jau šioje pavasario sesijoje. Tai leistų labiau motyvuoti pareigūnus, geriau reglamentuoti jų santykius ir sudėlioti antikorupcinius saugiklius.
Bet šių teisės aktų priėmimas būtų tiktai ilgo ir duobėto vidaus reikalų sistemos pertvarkos kelio pradžia.
