Taigi – pagerinti bei pagreitinti gijimo procesą. Priešingai- etikos nepaisymas gali skaudinti, sužaloti, kelti abejones , nepasitikėjimą, nenorą gydytis, bei ieškoti gydymo paslaugų pas būrėjus, ar bet kur kitur. Be etikos nepaisymo gijimas yra tiesiog neįmanomas. Kaip ir bendravimas tarp profesionalų, psichiatrų ir visuomenės, bendravimo su farmacijos kompanijomis, su įstaigų administracija, pacientų artimaisiais, bendravimas su žiniasklaida.
2000 metais tuometinis Lietuvos psichiatrų asociacijos (LPA) prezidentas Emilis Subata iškėlė etikos kodekso (EK) būtinumo klausimą, ir valdybos posėdžio metu pasirinktus tam darbui tinkamus kolegas įpareigojo paruošti asociacijai Etikos Kodekso projektą. Posėdžio protokolas buvo paskelbtas Psichiatrijos žiniose.
Šiaurės Europos psichiatrų komitetas skyrė lėšas Lietuvos psichiatrų apmokymui, organizavo stažuotę, kurios vadovu buvo psichiatrijos profesorius emeritas Janas Otto Ottossonas, pirmojo pasaulinio psichiatrų etikos kodekso rengėjas.
Buvo parengti EK kontūrai Lietuvai. Rengiant šį dokumentą gautas Kanados psichiatrų asociacijos leidimas pavyzdžiu naudoti jų naujojo etikos kodekso dalis, konsultacijas teikė ir Pasaulinės psichiatrų asociacijos prezidentas Ahmedas Okasha bei naujasis PPA etikos komiteto pirmininkas profesorius Drissas Moussaoui. Jis, beje, buvo atvykęs į Lietuvą, ir parlamente skaitė paskaitą „Kodėl psichiatrams yra būtina laikytis Etikos“.
Kodekso projektas jau keturis kartus buvo teiktas svarstymui, bet priimti jį – problematiška. Dokumentas vis dar nepriimtas, nors pirmoji redakcija teikta svarstymui prieš 15 metų! Nepriimtas, nepaisant nei pastangų, nei tam skirtų kitų šalių lėšų. Nei kitų šalių psichiatrų paraginimo, nei žinomų psichiatrų konsultacijų. Nei labai daug įdėto darbo.
2006 metais tuometė Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkė, Dangutė Mikutienė dalyvavo tarptautiniame Kultūrinės psichiatrijos kongrese Vienoje. Jos ten paklausė, kodėl Lietuvos psichiatrai vis dar neturi savo etikos kodekso, kai tiek daug tarptautinio indėlio į tai jau yra investuota?
Tuomet ji pažadėjo tarptautinei psichiatrų auditorijai, kad „tuoj tuoj“ dokumentas bus priimtas, nes jis jau paruoštas. Įspūdis buvo sudarytas, kad dirbama, bet visa tai netrukus pamiršta.
1977 metais, kada vyko pasaulinis psichiatrų kongresas Havajuose, sovietinei psichiatrų delegacijai buvo padaryta pastaba dėl piktnaudžiavimo psichiatrija politiniais tikslais, ir pareikalauta liautis šitaip elgtis, į ką tarybinė psichiatrų delegacia atšovė, kad tai jų vidaus reikalas, ir elgsis jie kaip norės.
Tada visa delegacija buvo išprašyta iš kongreso, o likę dalyviai nusprendė , kad būtina sukurti tarpusavio bendravimo taisykles. Tokiu būdu gimė Havajų deklaracijos idėja. Jai kurti buvo sudarytas Komitetas, į kurį įtraukti kelių šalių psichiatrai. Deklaracija buvo kuriama 9 metus.
Vėliau tobulinta, 1996 metais Madride pateikta papildyta, koreguota redakcija, kuri aprobuota 2002 metais Jokohamoje (Japonija) vykusiame psichiatrų kongrese. Havajų Deklaracijos rengėjų komiteto pirmininkas J.O.Ottossonas pabrėžė, kad šalys, pageidaujančios tapti Pasaulinės psichiatrų asociacijos (PPA) narėmis, privalo turėti savo šalyje etikos kodeksą.
Mes esame PPA nariai, bet savojo kodekso priimti nepavyksta. Žinoma, jį priėmus reikėtų ir laikytis, o tai nebūtų patrauklu nei patogu. O gal yra kitos priežastys?
Pasaulinė psichiatrų asociacija apie tai yra gerai informuota. Švedai ir kanadiečiai , teikę konsultacijas, yra nusivylę. Studentai rašo bakalauro, magistro baigiamuosius darbus, pasirinkę psichiatrų etikos kodekso nebuvimo Lietuvoje temas. Jaunimui yra sudėtinga paaiškinti, kodėl jau praėjus 25 nepriklausomybės metams, psichiatrai savojo šio kodekso vis dar neturi. Nėra net noro svarstyti projekto.
Jaunoji karta pageidauja gyventi dorai, sąžiningai. Jauni žmonės yra ambicingi, darbštūs, drąsūs, veržlūs. Jie ieško atsakymų į jiems rūpimus klausimus, ir yra pasirengę ne tik atsakymus gauti, bet ir diskutuoti, pageidauja, kad čia, gimtoje Lietuvoje, jie gautų atsakymus geresnius, negu galėtų surasti svetimose šalyse.
Jaunimas per paskaitas taip ir klausia, ar sąžiningu būti sudėtinga? Ar yra lengviau plaukti su sistema pasroviui, būti patogiais, ir nesukeliančiais problemų, pataikauti kam reikia, sugebėti pratylėti, kur reikia, neišsišokti, mokėti įtikti įtakos turinčiam, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
O gal vis delto reikia mesti iššūkį ir reikalauti bei ieškoti „tos“ etikos, sąžinės, tiesos, padorumo? Ar šios vertybės yra nebevertos nei dėmesio, nei pastangų, nei nemigo naktų? Nejaugi Hipokrato priesaikos galiojimo terminai jau pasibaigę?
Palmira Rudalevičienė yra Vilniaus m. psichikos sveikatos centro psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė
