Dirbu LRT televizijoje. Nors stengiuosi likti objektyvus, mano galva, šios televizijos žinios yra geriausios.
+ Solidu, kai naujienų laidos pradedamos ne pranešimais apie kelių erelį, kurio automobilis apvyniojo medį, o, pavyzdžiui, naujienomis apie tai, kaip pasaulio lyderiai bando gesinti konfliktą Ukrainoje.
Mano galva, žiniose visuomet didesnį dėmesį reikia kreipti į tai, kas svarbu pasauliui, o ne vietinio kiemo skandalams ar nelaimėms.
– Apmaudu, kai girdžiu televizijų naujienų laidas prasidedant sielą šiurpinančiais pranešimais: „Kraupi nelaimė įvyko...“, „Lietuvą sukrėtęs įvykis...“, „Šiurpi žinia iš ...“.
Manau, tokių epitetų naujienų laidose išvis neturėtų būti, nes žinios privalo būti objektyvios, konkrečios, aiškios, nešališkos, o ne tokios, kurios užkabina mūsų baimės stygas.
Štai vienos televizijos vakaro naujienų blokas: „Šokiruojama žinia: vyras automobilyje nužudė savo sugyventinę“, „Šiurpi žinia, apskriejusi visą Lietuvą: kūdikio kūnas aptiktas šiukšlių konteineryje.“
O prieš trečią naujieną žinių vedėjas perspėjo: „Kitas reportažas gali jus šokiruoti.“ Vadinasi, anie du pranešimai buvo normalios naujienos?
Suprantu, kad komercinių TV tikslas – pritraukti žiūrovą. Užkabinant jautrią stygą jį sudominti lengviau – žmogus žiūrį į tą siaubą ir džiaugiasi, kad ne jis ten buvo, kad ne jis nukentėjo.
+ Labai patinka „Istorijos detektyvai“. Tokios laidos ne tik supažindina su mūsų istorija, bet ir atskleidžia neįtikėtinų faktų. Jei televizija turi šviesti, suteikti žinių ir plėsti akiratį, tuomet šios laidos ir atlieka tokią misiją.
– Realybės dramos arba surežisuota dokumentika, tokia kaip „24 valandos“, visokios gelbėtojų ir pagalbų laidos, man kelia nuostabą.
Bėda ta, kad toks per TV parodytas veikėjas vėliau tampa kiečiausiu kaimo „bachūru“. Juk jį rodė per televiziją!
Prie vietinio gėrimų kioskelio sugėrovų akyse jis tampa žvaigžde. Visi plekšnoja jam per petį ir puola vaišinti gėrimais.
+ „Lietuvos ryto“ TV ir LRT gali pasigirti daugybe geros dokumentikos. Manau, šios dvi televizijos prisideda prie šviečiamosios misijos.
Mokytojai galėtų patarti vyresnių klasių mokiniams pasižiūrėti tikrai vertingų filmų apie visatos atsiradimą, naujausius mokslo atradimus, gamtos paslaptis.
– Jei kalbėsime apie animaciją, esu už senuosius filmus. 90 procentų naujosios animacijos vaikams yra netinkama.
Daugybė amerikietiškų arba japoniškų filmų skatina smurtą. Pavyzdžiui, „Simpsonai“, kuriuose ironiškai ir sarkastiškai kalbama apie visuomenės blogybes, iš tiesų yra filmas suaugusiesiems.
Ką juose gali suprasti vaikai? Jie galbūt mano, kad toks ir turi būti tėvų ir vaikų bendravimas, nes nežino, kas yra ironija.
Holivudo filmai mane labiausiai gąsdina visokių mutantų ir monstrų gaujomis. Ką iš tokių filmų vaikai sužino?
Nesakau, kad filmas apie Raudonkepuraitę ir pionierių Petią yra gėris, bet animacinio filmo apie asiliuką, kuris ieško laimės, negaliu vadinti blogu sovietmečio palikimu. Tai yra tikra vertybė.
– Nenorėčiau leisti savo vaikams žiūrėti serialų, nes nemanau, kad juose jie ras ką nors tikrai vertinga.
Esu girdėjęs frazę, nuskambėjusią iš vaiko lūpų: „Kokia čia intriga? Juk niekas nenužudytas!“ Vadinasi, šiuolaikiniams vaikams žmogaus mirtis yra visiškai nereikšmingas dalykas. Apmaudu, kad dauguma serialų paremti žudymu ir smurtu.
+ Pastaruoju metu televizijos rodo daug rusiškų serialų, bet nesutinku su manančiais, kad dėl tarptautinės situacijos neturėtume jų žiūrėti.
Reikia skirti Antoną Čechovą nuo Vladimiro Putino. Kaip ir tikrą rusišką kultūrą nuo nekokybiškos TV produkcijos, per kurią pumpuojama propaganda. Prisiminkime kad ir filmą „Tas pats Miunhauzenas“ su Olegu Jankovskiu. Juk tai klasika!
