Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis neneigia: vieną šeštadienį atsivertęs „Lietuvos rytą“ pasijuto lyg po šalto dušo. Interpolo ieškomas nusikaltėlis gavo vieną tokių leidimų ir išvyko į Vakarų Europą.
„Ten viskas iš vidaus supuvę“, – sakė ministras ir tvirtino darysiąs viską, kad tos institucijos būtų pertvarkytos, o kyšininkų lizdas – išardytas.
– Kaip nutiko, kad tokio masto nusikaltėliai sugebėjo taip įžūliai susitvarkyti reikalus Lietuvoje?
– Tai visiškai savieigai palikto proceso pasekmė. Jei dar 2011 m. būtų buvę įgyvendinti migracijos sistemos optimizavimo planai, tokių rezultatų neturėtume. Šiuo metu ši sritis išskaidyta ir padalyta keturioms institucijoms, tad kaltų kaip ir nėra, nes visi po truputį prikišo nagus.
– Kokių Migracijos departamento permainų žadate?
– Vyriausybėje artimiausiu metu svarstysime Migracijos politikos reformą. Už procesą turi būti atsakinga pajėgi institucija. Norint išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, apie tą asmenį, kuris nori atvykti į Lietuvą, turi būti surinkta visa informacija. Ir žvalgybinė, ir kriminalinė. Joje turėtų atsispindėti, koks žmogus planuoja pas mus atvykti ir kokiais pagrindais.
Slapta žvalgybine informacija galima dalytis tik su patikimu partneriu. Naivu tikėtis, kad kokia nors Vakarų valstybės policija tokia kriminalinės žvalgybos institucija informacija dalintųsi su civiliniu Migracijos departamentu. Ir negali būti taip, kad viena institucija – Migracijos departamentas – priima sprendimą išduoti leidimą, o kita – Migracijos tarnyba – jį išduoda.
Toks suskaidymas sudaro galimybę vešėti tarpininkams. Gerai, jei tarpininkas sąžiningai atlieka savo paslaugas, bet yra tokių, kurie be dokumentų dar nešioja ir vokelius su pinigais. Taip ir veikė toji sistema.
Dabar mes ėmėmės kardinalių veiksmų. Viskas turi būti vienose rankose ir atsakinga viena žinyba.
Ne paslaptis, kad ne vienas asmuo, gavęs leidimą gyventi Lietuvoje, išvažiuoja į kitas Europos šalis. Būta tokių atvejų, kai reikia pratęsti leidimą, o jie net į Lietuvą neatvažiuoja. Sugeba nuotoliniu būdu susitvarkyti.
Šią situaciją mes pakeisime. Tačiau reikalinga politinė valia, nes 2011 m. šį procesą sužlugdė politinės valios nebuvimas. Kažkas iš šių institucijų nuskuodė į Seimą, ir procesas sustojo. Dabar turime pasekmes. Tai spjūvis į mus ir į pačią valstybę.
– Specialiųjų tyrimų tarnyba buvo sulaikiusi daugiau kaip dešimt kyšius ėmusių asmenų. Dalis jų ne tik išvengė bausmės, bet netgi sugrįžo į buvusią darbovietę. Ar normalioje visuomenėje taip galėjo nutikti?
– Mano žiniomis, kai kurie jų buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o laidavo tuomečiai departamento vadovai. Jie toliau ten dirba, o to tikrai negalėtų būti, nes leidimų išdavimas – ypač slapta sritis, susijusi su mūsų valstybės saugumu. Tai mūsų nacionalinio saugumo dalis ir ne Migracijos departamentui su tuo tvarkytis.
Nesąžiningas valdininkas, pamatęs spragą, ja pasinaudoja.
Policija yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą. Į klausimą, kas išdavė užsienio nusikaltėliams leidimus gyventi Lietuvoje, turės būti atsakyta. Mes suprantame, kad tai nebuvo atsitiktinė klaida. Buvo atliktas specialus veiksmas. O dėl kokių priežasčių, manau, ikiteisminis tyrimas turės atsakyti.
– Kiek akiplėšiškumo turi turėti valdininkas, kad išduotų leidimus Interpolo ieškomiems nusikaltėliams? Tai juk ne kokie politiniai pabėgėliai.
– Mafijos šului išduodamas leidimas tą pačią dieną, kai į viešumą iškyla faktas, kad jis buvo panaikintas. Beje, ir ne taip lengvai, kad ir būtų keista. Kai kurie padaliniai nenorėjo to daryti. Manau, jog nesąžiningi valdininkai už tą leidimą paėmė didelius pinigus.
Kai leidimo istorija iškilo į viešumą, jiems nepavyko sugrąžinti pinigų. Nusikalstamas kontingentas pinigų neatsiima. Neturėdami išeities, jie darė viską, kad leidimas nebūtų anuliuotas.
Sprendimą išduoti jie naikino, o leidimą vis tiek išdavė. Manau, kad tai buvo specialus, sąmoningas veiksmas, atliktas nesibaiminant dėl pasekmių.
– Kokių dar permainų galima tikėtis?
– Norėčiau išskirti vidinę sritį, kuri liečia pačią Vidaus reikalų ministeriją (VRM) ir visą jos sistemą. Gal žmonės tai mažiau supranta, bet nuo jos veiklos priklauso išorinis poveikis, ar gyventojai jaučiasi saugūs, ar jiems teikiamos tinkamos paslaugos.
Ilgą laiką dėl įvairių politinių jėgų ministerijoje buvo stipriai išbalansuota pati ministerijos struktūra, atsisakyta kai kurių padalinių. Jie sunaikinti siekiant atleisti vieną ar kitą jiems neįtinkantį valstybės tarnautoją negalvojant, kokios pasekmės bus padarytos sistemai. Siekiant vienadienių tikslų.
Tarkime, viena iš sričių, kur ministerijoje matoma didžiulė balta dėmė, t.y. vidaus kontrolė, vidaus tyrimai. Kažkam reikėjo atsikratyti generaliniu inspektoriumi Juliumi Jasaičiu, tad buvo panaikintas Generalinio inspektoriaus skyrius. Neliko normalios sistemos, hierarchijos, kuri būtų susijusi su vidaus tyrimais, jau nekalbant apie teisės pažeidimų prevenciją.
Lygiai toks pat likimas ištiko Personalo departamentą – jis buvo panaikintas ir įsteigtas Kadrų skyrius, o visos pajėgos išskaidytos po įvairius departamentus. Personalo, žmogiškųjų išteklių politika yra labai svarbi tiek ministerijai, tiek visai valstybės tarnybai. Todėl dabar jaučiame tam tikras pasekmes. Ministerijoje nebuvo sukurta antikorupcinė sistema, buvo apsiribota tik paviršutiniais planais.
– Bet ką konkrečiai reikia daryti?
– Vienas artimiausių tikslų – atkurti Generalinio inspektoriaus skyrių, priimti generalinį inspektorių, kuris padėtų formuoti korupcijos, teisės pažeidimų prevencijos sistemą. Tai liestų ir ministeriją, ir jai pavaldžias įstaigas.
Viena didžiausių bėdų, į kurias tik pradėjęs dirbti ministerijoje atkreipiau dėmesį, – užsitęsęs statutinių pareigūnų darbo sąlygų ir santykių reglamentavimas. Kalbu apie vidaus tarnybos teisės aktus, kurie nejudėjo iš mirties taško. Reikia pasidžiaugti dėl aktyvios Teisės ir teisėtvarkos komiteto pozicijos.
Šis įstatymas pavasario sesijoje turėtų būti svarstomas ir priimtas. Tai tikrai išspręstų labai daug klausimų, susijusių ir su vidaus pareigūnų motyvavimu, ir jų gebėjimais. Ir antikorupciniai saugikliai būtų sudėti. Ir ,žinoma, tai pajustų išorė – žmonės, kuriems visa vidaus reikalų sistema privalo užtikrinti jų saugumą ir gelbėtų gyvybes.
Iki kaulo smegenų skausminga tema yra Bendrojo pagalbos centro (BPC) veikla. 1997 m. buvo priimtas įstatymas. Tiek laiko praėjo, o mes vis dar neturime vieningos, efektyviai veikiančios sistemos.
Turime bėdų dėl greitosios medicinos pagalbos stočių integravimo į BPC informacinę sistemą. Viskas sunkiai juda iš mirties taško. Žmonėms turbūt sunku suvokti, kodėl nevykdomi valstybėje priimti įsakymai ir Vyriausybės nutarimai. Juk jiems visiškai nesvarbu, kaip ta virtuvė sukasi, jų noras – paskambinti vienu numeriu ir kuo skubiau sulaukti pagalbos.
– Bet keisdamas seniai sukurtas struktūras turėtumėte jausti didelį spaudimą.
– Gal ne spaudimą, bet atsakomybę. Tas klausimas, koks velnias mane nešė į tą galerą, kyla nuolat. Ir kuo toliau, tuo dažniau.
Atėjau todėl, kad reikia. Kartais iš tos patogumo zonos, kuri būna sukurta per ilgus darbo metus, reikia išeiti. Esu šios valstybės patriotas, ir tai ne tušti žodžiai. Norisi sutvarkyti vidaus reikalų sistemą, juolab kad pati ministerija ilgą laiką buvo nuvertinta – spardoma, voliojama.
Turiu norą suburti komandą, žmones bendram tikslui, noriu, kad ši sistema būtų kitokia. Todėl jaučiu didžiausią atsakomybę. O spaudimo daug, ypač ten, kur pajudinome neskaniai kvepiančias sritis. Atoveiksmis yra.
Daug politinių viražų, kurie man yra nesuprantami, nepriimtini, bet, deja, tokia yra realybė. Arba reikia stoiškai su tuo kovoti, arba nuleisti rankas. Bandysime su komanda daug ką pakeisti.
– Kurios vidaus reikalų sistemos sritys labiausiai apleistos, kam labiausiai trūksta finansavimo?
– Paveldėjau šių metų finansus. Jie yra ne tokie, kokių norėtųsi, bet ir kitos institucijos tai jaučia. Pirmiausia reikia susitvarkyti sistemos viduje, nes matau, kiek padaryta neracionalių sprendimų. Matau, kur galima taupyti.
Pareigūnų trūksta, bet kas pasakys, kiek jų reikia. Reikia vis daugiau ir daugiau, bet ar jie efektyviai veikia, ar vienas kito nedubliuoja? Ministerijoje dirba pokyčių grupė, kuri analizuoja tą situaciją. Mes galime racionaliai panaudoti visos sistemos pajėgumus, vieni kitiems pagelbėti, o ne konkuruoti, o tai, deja, iki šiol buvo. Ministerijose, statutinėse organizacijose buvo ne visai sveika tarpusavio konkurencija.
Tarkime, kam į kaimus, kurie ribojasi su valstybės siena, siųsti pareigūnus, jei ten sėkmingai dirba valstybės sienos apsaugos tarnybos. Reikia šalinti nereikalingą konkurenciją, sutelkti bendram tikslui. Juolab kad ir įstatymas numato, kad 5 kilometrų ruože pasienio pareigūnai atlieka visas teisėsaugos funkcijas.
Neseniai buvo sakoma: „Čia jūsų, o čia – mūsų daržas.“ Jei tik kas bandydavo padėti, būdavo įžvelgiamos menamos grėsmės, neva kažkas kažką nori „suvalgyti“.
Pažiūrėkime, kiek šalyje turime kontroliuojančių institucijų. Apie 58 inspekcijas, direkcijas, kitas kontoras, kurios negali iki galo savo funkcijų atlikti. Norint atlikti darbą iki galo reikia prašyti pagalbos. Tai labai turtingos valstybės požymis, o mums tai – prabanga. Manau, kad kontroliuojančios institucijos turi būti didinamos.
– Teko ne kartą lankytis pasienio su Lenkija zonoje ir stebėti, kaip siaučia medienos ir kitų sričių kontrabandininkai. Ar įmanoma sukontroliuoti tuos pažeidėjus, kas tai galėtų padaryti?
– Tai kas dėjosi su mediena tame krašte, netelpa nei į logikos, nei į patriotizmo rėmus. Buvo sudarytos nelegalios išskirtinės sąlygos Lenkijos verslui, diskriminuojant mūsiškius, pažeidinėjant įstatymus perkama ir gabenama mediena į Lenkiją.
Ilgai apie tai kalbėta, signalus siuntėme ir kolegoms pasieniečiams. Gadinami keliai, nebuvo mokami mokesčiai, iškraipoma laisva konkurencija, kuri turi tarp verslo egzistuoti. Dėl pareigūnų neveiklumo buvo sukurtos sąlygos daryti neskaidrų verslą konkurentams.
– Ar tiesa, kad Tauragėje jau neliko cigarečių kontrabandos, kad visi kontrabandininkai persikėlė į Baltarusijos pasienį?
– Mes gauname vadinamojo cigarečių pakelio tyrimus, kurį atlieka „Philip Morris“. Tyrimas daromas surinkus šiukšlių dėžėse besimėtančius cigarečių pakelius. Matyti reali procentinė nelegalios cigarečių kontrabandos rinka. Tie tyrimai rodo, kad šis klausimas nėra išspręstas, nors nauji kovos su šešėliu vertinimai rodo, kad pažanga didžiulė.
Pavyko uždaryti sieną techninėmis priemonėmis su Rusija, bet dabar didžioji spraga – siena su Baltarusija. Ta siena ir fiziškai ne visai sutvarkyta, ir kontrolės mechanizmų, kokie yra su siena su Rusija, nėra. Matome, kaip skaudžiai tie procesai įgyvendinami. Tad kyla tam tikrų abejonių dėl viešųjų pirkimų konkursų.
Kova su kontrabanda vidaus reikalų sistemai yra vienas svarbiausių dalykų, nes tai yra ne tik siena, kurią daugiau ar mažiau dar galima kontroliuoti, bet ir vidaus prekyba. Kova su nelegaliai veikiančiais taškais nėra tokia, kokia turi būti, nes lemia ir tai, kad didžioji dalis gyventojų mano, kad pirkti kontrabandines prekes nėra blogai. Neva taip pigiau ir naudingiau. Ne paslaptis, kad ir dalis pareigūnų dalyvauja šioje veikloje, vežioja kontrabandą, dengia taškus.
– Daugeliui alytiškių ne paslaptis, kad vienoje vietoje turguje galima nusipirkti cigarečių. Tačiau čia pat esantis policijos komisariato pareigūnai kažkodėl to nepastebi.
– Patikėkite, kad dėl tokių pareigūnų atliekami kriminalinės žvalgybos tyrimai. Yra ir nuteistų, ir teisiamų pareigūnų, o tie, kurių bylos nepasiekia teismo, šalinami iš pareigų.
Tačiau šis „verslas“ yra labai prisitaikęs. Taškuose neretai laikomas tik leistinas skaičius cigarečių – tiek, kiek gali turėti kiekvienas žmogus. O sandėliuojamos jos kur nors kitur, naudojami raktiniai žodžiai, bet kas, atsitiktinai priėjęs, nenusipirks. Reikia pasakyti, kad įstatymai neleidžia administracinėse bylose taikyti kriminalinės žvalgybos metodų.
Daug tų taškų uždarinėjama, skiriamos milijoninės baudos. Bet jų niekas nemoka. Turėtų būti įvairių priemonių šioms žmonių galimybėms apriboti. Galbūt per socialines, nedarbo pašalpas, neleidžiant įsigyti vairuotojo pažymėjimo ar ginklo. Bet viskas baigiasi tuo, kad mes negalime to daryti, nes tai – žmogaus teisių pažeidimas. O tai, kad jis nėra sumokėjęs tūkstančių eurų baudos, – viskas gerai.
Žmogaus teisių apsauga keliama aukščiau už visuomenės interesus. Uždarai vieną tašką, ir kas iš to? Jis ir vėl atdaromas. Mūsų tikslas – visiškai uždaryta siena, kad nebūtų didelių tiekėjų. Tiesa, vykdomuosiuose teisės aktuose bus numatyta galimybė policijai vykdyti tam tikrą kontrolinį pirkimą. Bus daugiau kontrolės. Bet svarbiausia, kad keistųsi visuomenės požiūris, kad ji netoleruotų kontrabandos. Juk pirkdamas kontrabandinę prekę, save apvagi. Iš tų pinigų būtų galima sveikatos apsaugą, teisėsaugą, darželius finansuoti.
– Kaip keičiasi nusikalstamumo formos?
– Kalbant apie organizuotą nusikalstamumą, jis yra prisitaikęs prie naujų socialinių ir ekonominių pokyčių. Anksčiau organizuotos nusikalstamos grupuotės rinkosi tradicines veiklos sritis – prekybą narkotikais ir žmonėmis, prostituciją, stambaus masto vagystes, o dabar viena iš jų veiklos sričių yra cigarečių kontrabanda. Tai duoda didelį pelną, o atsakomybė – gerokai mažesnė nei už narkotinių medžiagų neteisėtą disponavimą ar prekybą.
Dalis nusikalstamos veikos buvo perkelta į užsienį, kur žmonių supratimas apie turtą yra kitoks. Atliekamos žaibiškos vagystės, jas daro mobilios nusikalstamos grupės. Užsieniui tai – didžiulis iššūkis, jie nesuvokia, su kuo turi reikalų. Jų teisėsauga yra silpniau parengta tokiems nusikaltimams atskleisti. Vykdome bendras operacijas ir matome, kad tai yra bendra Europos problema, todėl mielai padedame Vakarų partneriams.
Kalbant apie parodomąjį brutalų jėgos demonstravimą, kuris buvo Nepriklausomybės pradžioje, dabar nusikaltėliai stengiasi apsimesti verslininkais, įsilieti į subtilias rafinuoto nusikalstamumo rūšis.
Didžiausias šių dienų ir ateities iššūkis – nusikalstamų veikų perkėlimas į elektroninę erdvę. Ir kibernetiniai nusikaltimai, ir įvairių formų elektroninis sukčiavimas – vienas iššūkių, susijusių ne tik su privačiais asmenimis, bet su įmonėmis, ypač bankais.
Steigiamos finansinės įmonės, kurių tikslas – surinkti pinigus ir nutraukti įmonės veiklą. Čia irgi matome išskaidytas pajėgas, kurios kariauja su finansų apsauga, tai – ir patys bankai, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, Lietuvos Muitinė, Mokesčių inspekcija, bet konsolidavimo trūksta. Norėtųsi, kad tas įrankis, kuris buvo sukurtas kovai su neteisėtu praturtėjimu, būtų tinkamai naudojamas. Tačiau arba gebėjimų, arba praktikos trūksta, bet tos bylos, pasiekusios teismą, subliūkšta.
Svarbiausia, kad nusikalstamas pasaulis, sukaupęs tam tikrą turtą, neturėtų galimybių jo legalizuoti. O jei jis legalizuotas, reikia turėti galimybių ir įrankių, kurie padėtų tą turtą konfiskuoti. Deja, tam gebėjimų trūksta.
Nusikalstamumas tampa intelektualesnis. Žmonės yra matę pasaulio, kooperuoja veiklas, atsiranda mūsų nusikalstamų grupuočių, kurios tarpininkauja tarp Rytų ir Vakarų.
Kriminalinės policijos biuras, atsakingas už kova su organizuotu nusikalstamumu, seka tas grupuotes, jos yra identifikuotos ir palaipsniui naikinamos, o besikuriančios – skaidomos.
– Kaip jūsų institucija ruošiasi galimos karinės grėsmės atvejui?
– Viena rimčiausių grėsmių šiuo metu – propaganda, kai Lietuvos žmonėms ir, be abejo, mūsų pareigūnams plaunamos smegenys. Kviečiamės Krašto apsaugos ministerijos, Valstybės saugumo departamento pareigūnus, kurie supažindina mūsų sistemos žmones su galimomis grėsmėmis, su bandymais jų sąmonę paveikti.
Esame identifikavę kai kuriuos atvejus, kai žmonės abejoja. Dabartinių grėsmių kontekste tokių žmonių sistemoje neturėtų likti. Mes turime tinkamai pasiruošti. Juk realybė tokia: trys vidaus reikalų sistemos tarnybos – Viešojo saugumo, Pasienio tarnybos ir Vadovybės apsaugos departamentas – karo atveju taptų ginkluotųjų pajėgų dalimi.
– Pasienio tarnybos jau pirmosiomis dienomis tiesiogiai susidurtų su sienų pažeidimu, diversantais. „Lietuvos rytas“ neseniai aprašė skandalingą faktą apie tai, kad pasienio įranga perkama iš rusų gamintojų. Kaip tai galėjo nutikti?
– Ten aprašytas konkurencinės kovos tarp kelių konkurso dalyvių atvejis.
Noriu pabrėžti pagrindinį dalyką: pagal viešųjų pirkimų įstatymą mes tikrai neturime sudėtų saugiklių, kad, tarkime, nepatikimos šalys arba tos, kurios yra mūsų atžvilgiu priešiškai nusiteikusios, negali su savo įranga dalyvauti viename ar kitame pirkimo konkurse. Reikia sudėti įstatyminius saugiklius, kad pagal įstatymą tą jautrią įrangą galėtume pirkti iš Europos Sąjungos arba euroatlantinės integracijos valstybių.
Įdomus kita: šiandien man dar niekas nepaaiškino, kodėl tų paslaugų kainos yra 8–10 kartų didesnės.
Lietuvoje viešieji pirkimai yra labai neskaidrūs. Pradėjęs dirbti ministerijoje pamačiau, kad itin apleista ir korumpuota sritis – informacinių technologijų įrangos pirkimas. Šioje srityje veši protu nepaaiškinama netvarka.
