Socialiniame tinkle, Mišrių šeimų Klube kol kas nepastebėjau nei vieno vyro. Tolesnės paieškos nuvedė į puslapį „Mano vyras – užsienietis“, turintį net 1669 narius, tiksliau nares.
Sakysite, moterys „mėgsta plepėti“, ir tai pateisina tokio puslapio kaip „Mano žmona – užsienietė“ nebuvimą, tačiau ar tikrai? Apie 15 metų gyvendama emigracijoje esu sutikusi daugybę gyvenančių poroje arba ištekėjusių už užsieniečio moterų, o vyro, vedusio užsienietę, nepažinau nė vieno.
Tai ar tikrai tie mūsų vyrai tokie prasti, kad jų dievagojasi nenorinčios ne tik pačios lietuvaitės, bet nenori ir užsienietės? Noromis nenoromis esu priversta apibendrinti, tačiau tai tikrai nereiškia, kad kalbu apie visus vyrus.
Tačiau psichologų, susidūrusių su mišriomis šeimomis, išvada per pastarąjį dešimtmetį vis dėlto nekinta – lietuvaitės užsieniečius vyrus renkasi dėl pagarbos ir lygių teisių šeimoje.
Pasak tų pačių psichologų, moterys teigia, kad užsieniečiai vyrai, net ir uždirbantys daug daugiau nei moteris, namuose padeda daugiau ir darbų neskirsto į vyriškus ir moteriškus. Tuo tarpu lietuvis, net turintis daugiau uždirbančią ir geresnę karjerą darančią žmoną, dažniau tikisi, kad ir namų ruoša, ir vaikų priežiūrą yra jos atsakomybė.
Kai kas sako, kad lietuviui vyrui paprasčiausiai nėra geriau nei lietuvė žmona. Galbūt tai paaiškina, kodėl jeigu jis ir veda užsienietę, tai dažniausiai slavę, – rusę, baltarusę, ukrainietę, kurios ir išvaizda, ir charakteriu panašus į mūsiškį.
O gal paslaptis slypi dar giliau? Gal Lietuvos vyrai didesni rasistai nei moterys? Pagal statistikos duomenis, lietuvaitės užsieniečius vyrus renkasi ne tik daug dažniau, bet ir iš kur kas įvairesnių šalių – Anglijos, Amerikos, Belgijos, Airijos, Australijos, Danijos, Prancūzijos, Graikijos, Maltos, Slovėnijos, Suomijos, Švedijos, Albanijos, Šveicarijos, Turkijos, Alžyro, Egipto, Pietų Afrikos Respublikos, Irako, Libano, Pakistano.
Didžioji dalis emigruojančių moterų tikrai nevyksta ieškoti vyro, dalis net dievagojasi, kad niekada netekės už užsieniečio. Tačiau pritapti naujoje šalyje nėra paprasta, ir merginai ar moteriai yra daug lengviau, kai ji turi mylimo ir mylinčio vietinio žmogaus palaikymą ir pagalbą.
Daug dažniau į užsienį atvykę vyrai yra linkę likti pažįstamų tautiečių rate, padėti vieni kitiems, dalintis nostalgija namams, šeimai, maistui ir tai prailgina jų pažintį su naująja šalimi, o neretas jos apskritai niekada ne tik, kad nepamilsta, bet ir nenori pamilti.
Tailandietišką ar indišką maistą gaminanti, savo šalies papročių besilaikanti kitatautė žmona yra tiesiog per didelė permaina. Be to, gal tikrai neverta iš lietuvių vyrų išmušinėti meilę žvejybai, pirčiai ir cepelinams? Tuo tarpu lietuvaitės atrodo daug imlesnės, smalsesnės, jas greitai pakeri ne tik „užsienietis“, bet pati šalis, naujoji kultūra, nauja šeima, kurią moteris priima daug lengviau.
Paplitusi nuomonė, esą į užsienį išvykusios yra barakudos, tik ieškančios turtingesnio ir geresnio gyvenimo. Tačiau ar ne visi emigrantai, nepaisant lyties, svetur, o likusieji Lietuvoje ieško to paties – tiesiog normalaus gyvenimo?
Dauguma mano draugių ir pažįstamų, kurių antrosios pusės – ne lietuviai, savo naujose šalyse turi gerą darbą, yra susikūrusios gražų ir stabilų gyvenimą su bendraamžiais, o ne su senais turtuoliais, kaip tai dažniausiai vaizduojama žiniasklaidoje. Tiesa, šaukštas deguto medaus statinėje visada atsiranda. Plėšrių žmonių, aferistų, materialistų, išlaikytinių pilna ne tik Lietuvoje.
Kalbant apie emigravusias, tiek su kitataučiais, tiek su tėvynainiais svetur šeimas sukūrusias moteris, daugelis pamiršta vaikus. Barakudos ar ne, bet moterys geresnio gyvenimo ieško ne tik sau, bet ir savo vaikams. Ir reikia sutikti, kad daugelyje užsienio šalių vaikai vis dėlto yra geriau aprūpinami nei Lietuvoje.
Gal už užsieniečio ištekėti yra savotiškai madinga? Kaip ir po to – nusipurtyti savo pilietybės ir tautiškumo? Sunku konstatuoti, bet, tarkim, belgo žmona belgė, brito – britė ir t.t. tose šalyse sulaukia tikrai daugiau pagarbos nei žmona lietuvė. Deja. mūsų šalies moterų įvaizdžiui didžiulę žalą padarė rusių ir pačių lietuvaičių užsienyje dažnai pasirenkamo darbo pobūdis – striptizo šokėjų, intymių palydovių, prostitučių profesijos.
Neverta pamiršti, kad lietuviai vyrai yra pripratę prie gražių moterų. Tačiau jos užsienyje pastebi kur kas didesnį ir malonesnį dėmesį nei savo šalyje. Ten mūsų merginos ir moterys pasijunta gražios, įdomios, egzotiškos, geidžiamos. Ar jos kaltos, kad kitataučiai siekia susirasti gerą ir gražią žmoną ir į šį procesą įdeda daug daugiau pastangų, nei jų deda lietuviai? Kad ir kokios racionalios būtume, reta kuri paslapčia nesidžiaugia, kai vyras didžiuojasi ar net giriasi ne tik savo protinga, daug pasiekusia, bet ir „gražia žmona“.
O gal moterys nemyli ne lietuvių vyrų, o Lietuvos? Pilkos, šaltos ir drėgnos, amžinai liūdnos ir surūgusios, be perstojo piktai politikuojančios, visokiausių reformų purtomos, nedraugiškos savo vaikams, neįgaliesiems, socialiai atstumtiesiems, dorai neremiančios savo kultūros ir meno, menkai besirūpinančios savo ateitimi...
