Mūsų valstybė laisva ketvirtį amžiaus. Beveik lygiai tiek pat laiko praėjo ir nuo šio skambučio.
Nepriklausomybės 25-mečio proga į Lietuvą atvyko daug užsienio diplomatų ir svarbių politikų. Tarp jų – ir anąnakt ragelį pakėlęs užsienio reikalų ministras Jónas Baldvinas Hannibalssonas.
Islandija buvo pirmoji Vakarų valstybė, kuri pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tai nutiko praėjus metams po to, kai Lietuva pasiskelbė nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos.
Tada islandai smarkiai nervino sovietus pabrėžę, kad 1922 m. Lietuvos valstybės pripažinimas yra vis dar galiojantis. Be to, šalies Vyriausybė buvo įpareigota kuo greičiau atnaujinti diplomatinius santykius.
Nebijojo remti Baltijos šalių
Su J.B.Hannibalssonu susitikome Seime. „O žmonės dar prisimena? Maniau, kad po metų pamirš apie tokią Islandiją“, – Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse nusišypsojo diplomatas.
Kaip viskas vyko?
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1990-aisiais, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis paragino Vakarų šalis demonstruoti solidarumą.
Tarp vakariečių diplomatų smarkiai išsiskyrė Islandijos užsienio reikalų ministras – jis, kalbėdamas tarptautinėse konferencijose, pabrėždavo Baltijos šalių nepriklausomybės siekį. Atkurtos Lietuvos valdžia žinojo jo poziciją.
„Jeigu iš tikrųjų manote taip, kaip sakėte, prašau, atvažiuokite į Lietuvą“, – 1991-ųjų nakties skambutį diplomatas prisimins visą likusį gyvenimą.
Iš lovos išverstas J.B.Hannibalssonas išgirdo sunkiai suvokiamus dalykus – Vilniuje pasirodė tankai, kareiviai, žūsta žmonės. Nieko nelaukdamas jis susikrovė daiktus ir patraukė į tolimą, bet drąsiai nuo sovietų atsiplėšusią valstybę.
Reikėjo tik vizos. Reikjavike susisiekus su Rusijos ambasadoriumi, jis paaiškino, kad tai užtruks, nes reikia suderinti su valdžia. Bandydamas sutaupyti laiko jis nuskrido į Helsinkį. Komunistai pabūgo neišduoti vizos, todėl iš Helsinkio diplomatas išvyko į Rygą, kurioje islandą pasitiko V.Landsbergio patarėjas užsienio klausimams Ramūnas Bogdanas.
Tamsu, šalta, baisu. O žmonės dainuoja
Atvykę į Vilnių jie patraukė prie parlamento. Buvo naktis, bet R.Bogdanas pasiūlė pasivaikščioti.
„Kai atvažiavau, buvo šalta, tamsu ir visur mieste – sovietų kariai. Gatvėse buvo minios žmonių, jie stovėjo prie laužų susikibę rankomis ir dainavo. Tūkstančiai. Nesupratau nė žodžio, bet supratau jų emocijas.
Stebėti neginkluotą visuomenę, kuri drįsta stovėti prieš vienos didžiausių pasaulio valstybių karo mašiną, – nepamirštama patirtis. Ir taip stovėta dėl savo nepriklausomybės ir garbės“, – pasakojo J.B.Hannibalssonas. Jis kreipėsi į prie parlamento stovinčią minią žmonių.
Tik atvykęs čia J.B.Hannibalssonas suprato, kokia įtempta situacija. Jeigu sovietų kareiviai būtų pamėginę viską išspręsti brutalia jėga, tai į Europos istoriją galėjo įeiti baisiu krauju praliejimu.
Reikia prisiminti ir tai, kad 1991-aisiais prasidėjo konfliktas Irake, o tai sutelkė pasaulio dėmesį: „Tačiau, nepaisant to, sugebėjome pagauti tarptautinės žiniasklaidos dėmesį.“
Baigiantis pirmajam vizitui Lietuvoje atgal į Rygą politiką palydėjo tas pats R.Bogdanas. Jis tik visai neseniai prisiminė įdomią detalę šios kelionės metu.
„Važiuojame į Rygą ir matome – kelią mums pastojo šarvuotis. Šarvuočio ekipažas pradėjo šviesti žibintais tiesiai į mus, todėl vairuotojas sustojo. Mes kartu su apsauga sėdime tokiame sovietiniame limuzine. Nežinojome, ką daryti. Apsauga perspėjo – jeigu ką, palenkite galvas. Bet praėjo kiek laiko, šarvuotis kirto kelią ir nuvažiavo į laukus. Į niekur“, – keistą nutikimą prisiminė R.Bogdanas.
Šį įvykį, kurį jis buvo pamiršęs, jam priminė vienas tąnakt kartu važiavęs asmens sargybinis.
Vakarai bijojo atnaujinti konfliktą
„Kodėl aš padariau tai, ką padariau? Kai supratau, kad Vakarų demokratijų lyderiai viską vertina kaip kažkokį bruzdesį, kuris kelia susinervinimą ir grėsmę, nusprendžiau nedvejoti.
Vakarai nuogąstavo, kad, pripažinus Baltijos šalių nepriklausomybę, tai galėjo panaikinti visus lig tol buvusius susitarimus su sovietais. Galėjo grįžti Šaltojo karo situacija, nebegalioti nusiginklavimo susitarimai“, – sakė diplomatas.
Toks požiūris jį šokiravo – demokratinių šalių lyderiai, iš kurių buvo tikimasi, kad jie pasveikins Lietuvą atkūrus nepriklausomybę ir priims į demokratijos gretas, elgėsi priešingai.
„Tai buvo paradoksas. Jie su mumis elgėsi lyg su tokiais, kurie trikdo taiką. Pasiūlė geriau tartis su rusais ir ieškoti kompromisų, nes kitu atveju yra grėsmė, kad taip sunaikinsime visus nusiginklavimo susitarimus. O tai galėjo baigtis ne tik atnaujintu Šaltuoju karu, bet ir tikru karu Rytų Europoje“, – stebėjosi diplomatas. Tokie teiginiai J.B.Hannibalssonui buvo pasakyti neoficialiai.
Turėjome protestuoti!
Tačiau drąsus užsienio reikalų ministras atsikirto – jam pasirodė, kad tokie pareiškimai nėra suderinami su viešai šalių deklaruojamais demokratijos principais.
„Paklausiau, ar jie pasiruošę paaukoti tris valstybes, kurios jau yra užtektinai prisikentėjusios po Antrojo pasaulinio karo? Dėl ko? Dėl ramaus ir patogaus gyvenimo? Mes turėjome protestuoti!“ – sakė diplomatas.
Įdomu tai, kad kalbėdamas apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą ir kovą dėl jos islandas vartoja žodį „mes“. Vienas jo principų – solidarumas su mažomis valstybėmis.
„Jeigu paklausite akademikų, jie pasakys, kad tiek praktiškai, tiek teoriškai mažos valstybės neturėtų imtis jokių iniciatyvų. Nedidelės šalys turi vengti išsišokimų, įstoti į tarptautines organizacijas ir glaustis prie stipresnių.
Bet yra metas, kai reikia parodyti solidarumą su maža valstybe, ir tokia galimybė buvo tuo metu“, – sakė jis.
Vienas solidarumo pavyzdžių – 1990 m. liepos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija Kopenhagoje. Į ją Baltijos šalių atstovai nebuvo įleisti. J.B.Hannibalssonas tai laikė didele gėda ir savo pranešimą panaudojo išmestų valstybių atstovų balsams įgarsinti.
„Savo laiką konferencijoje – šešias minutes, kurios užsitęsė iki dvylikos, panaudojau Baltijos šalių situacijai aptarti. Taip galėjo kalbėti tie, kurie nebuvo įleisti. Tas pat įvyko ir tų pačių metų rudenį Paryžiuje“, – nusijuokė J.B.Hannibalssonas.
Kokios reakcijos sulaukdavo politikas?
Oficialiai nebuvo jokios reakcijos, tik tyla. Tačiau politikos užkulisiuose buvo ir stebimasi, pykstama, ir padrąsinama.
„Prisimenu, kartą kolega paklausė, kodėl nuolat kalbu apie Baltijos šalių reikalus. Mat jie juk visada priklausė rusams, tiesa? Šiaip tai buvo labai išsilavinęs žmogus, tačiau jis net nežinojo, kad Baltijos šalys anksčiau buvo laisvos. Bet tai nieko keista, nes tarptautine prasme Lietuva buvo dingusi 50 metų“, – pabrėžė J.B.Hannibalssonas.
Rusai kirto islandišką silkę
Galima išgirsti nuomonių, kad Islandija – tolima ir nedidelė valstybė, todėl jai bepigu šnekėti ir elgtis, kaip nori, nes ji niekuo nerizikavo. Bet tai netiesa, nes Islandija su sovietais mainėsi žuvimi ir nafta.
„Reikia nepamiršti, kad Islandija buvo antroje vietoje pagal prekybą su Sovietų Sąjunga. Islandija – žvejybinė šalis, o visa nafta buvo tiekiama iš Sovietų Sąjungos. Didelė dalis eksporto taip pat buvo nukreipta į tą rinką. Taigi rizika buvo“, – sakė J.B.Hannibalssonas.
O kokia buvo Islandijos visuomenės reakcija į tokį valdžios elgesį?
Politikas sakė, kad visuomenė iš principo palaikė nedidelės valstybės siekį tapti laisva. Islandija ir pati buvo ne per seniausiai atgavusi nepriklausomybę, tad žinojo laisvės skonį.
Žinoma, buvo verslininkų, kurie turėjo dideles žvejybos įmones, todėl jie buvo gerokai išsigandę. Buvo bandoma spausti politikus, tačiau tai nepavyko. Be to, opozicija buvo pasislėpusi, visuomenėje niekas apie tai nekalbėjo.
Prieš pripažįstant Lietuvą Islandija turėjo ieškoti naujų rinkų, o tai galų gale išėjo tik į gera. Žlugus SSRS, dingo ir sovietų rinka, tada visos šalys pradėjo dairytis naujų rinkų, o islandų žvejai tai jau buvo padarę anskčiau.
Lietuva ir Islandija atkūrė diplomatinius santykius po rugpjūčio pučo Maskvoje. J.B.Hannibalssonas, paskambinęs į Vilnių, Rygą ir Taliną, pasakė, kad dabar gera proga atvykti ir pasirašyti diplomatinių santykių užmezgimą. Tai buvo 1991-ųjų rugpjūčio 26 dieną.
Diplomatas buvo tikras, kad pripažinimą pradėjus mažesnėms valstybėms, tai padarys ir kiti.
„Ne kiekvieną dieną turi galimybę būti tarp žmonių, kurie palikti vienui vieni, ir tu gali jiems padėti. Vilnius buvo kaip gražuolė, papuolusi į sunkią situaciją.
Miesto rūbas nebuvo toks gražus kaip dabar, bet pamilau iš karto. Esu laimingas galėdamas liudyti, kad gražuolė atsigavo. Ir man smagu matyti, kad ji vėl spindi“, – nusišypsojo J.B.Hannibalssonas.
